Studijuojant pirmajame kurse aš turėjau kambarioką Romą. Mes su juo puikiai sutarėme, tapome neišskiriamais bičiuliais, turėjome bendrų hobių, kartu ėjome į boulingą, kavines, žiūrėdavom krepšinio rungtynes. Vakarais eidavome į klubą pasilinksminti ir ieškoti dailių merginų.
Romas susirado merginą, jos vardas buvo Austėja. Aš nesusiradau merginos, nes visos jos man atrodė per prastos, nemėgau geriančių merginų, o ypač to, kaip jos elgdavosi prisigėrusios. Jos bandydavo su manimi flirtuoti ir man tai kėlė pasibjaurėjimą. Džiaugiausi, kad Romas draugavo su Austėja, nes ji buvo gera mergina, negerianti ir nerūkanti, tačiau man nepatiko, kad Romas pradėjo daugiau laiko leisti su Austėja nei su manimi, aš jaučiausi išduotas.
Romas neatrašydavo į mano žinutes, aš buvau piktas, piktas ant savęs, ant Romo, ant Austėjos. Austėja iš manęs atėmė draugą. Man gyvenime nieko daugiau nereikėjo, tik Romo. Naktimis galvodavau tik apie Romą. Mano nuomone, Romas buvo gražus, gražesnis už bet kokią merginą šioje žemėje, gražesnis už Moniką Beluči, Andželiną Džoli ir kitas. Tai buvo apsėdimas, kuris mane kankino, apsėdimas, kuri kėlė skausmą širdyje.
Aš nepersekiojau Romo, tačiau galvodavau apie jį kiekvieną sekundę, aš džiaugdavausi, kai susapnuodavau jį. Mintyse Romą vadinau angelu su mėlynomis akimis. Man buvo gėda, kad apie jį taip galvojau, maniau, kad jeigu jis sužinotų, jis manęs daugiau gyvenime nenorėtų matyti ir dar visiems pasakotų, kaip nieko neįtardamas gyveno su iškrypėliu gėjumi, kuris apie jį svajojo. Tai būtų buvusi katastrofa man, nes mano tėvai tikriausiai taip pat sužinotų, o jie standartinių pažiūrų, jiems aš būčiau gėda.
Romas išsiskyrė su Austėja – kaip jie patys sako, dėl nesutapusių charakterių. Romas pradėjo po paskaitų visą laiką leisti mūsų kambaryje. Vieną naktį Romas man atvėrė savo širdį, visgi jis mane laikė geru draugu.
Jis prisipažino, kad išsiskyrė su Austėja, nes nejautė pilnatvės jausmo, su ja jis jautėsi dar vienišesnis, jis sakė, kad Austėja nebuvo problema, bet jis buvo problema. Romas prisipažino, kad Austėja jo netraukia, kad jis yra nevykėlis. Aš paklausiau, kodėl jis mano esąs nevykėlis, tačiau jis teigė, kad aš pasmerksiu jį, jeigu jis pasakys tiesą. Aš prisiekiau jo nepasmerkti.
Jis visas išraudo ir prisipažino esąs gėjus. Man buvo šokas, aš jį apkabinau ir pasakiau, kad tai nėra gėdinga, kad aš jo niekada nepasmerkčiau. Aš jam taip pat prisipažinau, kad toks esu, ir kad visą šį laikotarpį jį mylėjau. Tačiau būtent tada mūsų ryšiai su juo nutrūko.
Paskutiniai jo žodžiai man buvo, kad jis yra religingas ir nenori patekti į pragarą dėl buvimo gėjumi. Daugiau jis su manimi nekalbėjo, o kitame kurse pradėjo gyventi su nauju kambarioku.
Žinau, kad mūsų meilė buvo abipusė, tačiau Romas buvo bailys. Jis bijojo pomirtinio gyvenimo, todėl išsižadėjo savo tikrosios meilės. Aš prisiekiau sau, kad be Romo gyvenime daugiau nieko nemylėsiu, todėl aš lauksiu tiek, kiek reikės, kol mano mėlynakis angelas atskris pas mane.
Visi vardai pakeisti. Galbūt dar yra šansų, kad Romas, nepaisant pakeisto vardo, perskaitys ir atpažins save. Tada jis žinos, kad aš jo vis dar laukiu.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Konkurso laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.