Po Rietavo vidurinės mokyklos parado sporto aikštyne rugsėjo 1-ios proga mes, gėlėti, laimingi, skubrūs septintokai sugužėjome į klasę kunigaikščio Oginskio rūmų kambary. Mūsų daug, o klasė visai maža. Tarpas tarp suolų – vos prasisuksi.
Visi mato – nauja mokinė. Rita (pavardė redakcijai žinoma). Išpuošta lyg naujametinis žaisliukas. Baltapūkė. Dvi storos kasytės, lyg nežemiški drugeliai balti kaspinai, balta kartūninė (permatoma) suknelė ir kreminės spalvos pasijonis. Ir staiga prasideda mano košmaras: suole randu dėžutę smeigtukų (mes vadinome „knopkėmis“) ir tyliai prie suolo prismaigstau kartūninį Ritos sijonaitį.
„Mūsų klasėje nauja mokinė, Rita B.“, – klasės auklėtoja mosteli ranka prašydama atsistoti.
Rita stojasi ir... plyšta kartūno padalkas.
Tik paskui sužinau, kad Ritos tėvas – ką tik paskirtas Rietavo naujasis Komunistų partijos viešpats, naujasis sekretorius. O mano Tėvas – nepartinis, metęs Kauno kunigų seminariją, nors baigęs Kauno Vytauto Didžiojo universitetą ir mokantis net septynias kalbas – visiška sovietmečio atplaiša. Ilgą laiką klajojęs po Lietuvą, kol pagaliau gavęs pedagogo darbą čia, Rietave, tyliai grojo smuiku, mokė technikumo moksleivius užsienio kalbų ir buvo žemesnis už žolę.
Į mokyklos direktoriaus kabinetą, lyg vėtra atlėkė ponia B. Žiauriai skalbiamas krūpčiojau ir stovėjau nuleidęs galvą. Skubiai iškviestas Tėvas šimtą kartų atsiprašinėjo ponios B. ir bene maldaudamas žadėjo nupirkti naują kartūninį sijoną.
„Žmogau! Kur tu tokį gausi?!“ – klausė jo.
Tėvas KGB parašė paaiškinimą ir garantiją, kad sūnus, aš, ne provokatorius, „visuomenės priešo“ veiksmais visiškai nenorėjo (koks kvailys!) įžeisti Tarybų Sąjungos Komunistų partijos. Mokyklos skelbimų lentoje pakabino mano veido karikatūrą, išvadino amoraliu ir semestro pabaigoje grafoje „už elgesį“ įraitė „baustas“. Aš savaitei pabėgau iš namų, miegojau Oginskio parke po estrada ir bijojau mokyklos.
Dvejus metus Rita manęs vengė, o man patiko.
Devintokas būdamas parašiau jai laiškelį: „Ar sutinki draugauti?“
Ji atsakė „Aš netinku“, bet mokyklos šokiuose prisipažino, kad ten parašyta „Aš sutinku“.
Apie pustrečių metų trukusią nekaltą, pakylėtą, sudvasintą draugystę galima parašyti storą romaną. Mes lenktyniavome, kas šiandien gaus geresnį pažymį, kas perskaitęs knygą papasakos, abu vartėme astronomijos vadovėlį ir vakarais studijavome dangų. Aš norėjau būti kažkuo svarbiu ir labai dideliu. Ir ji norėjo būti svarbi, ir pasiekti laimės žiburį.
O sužinojusi apie mūsų draugystę ponia B. vos nenualpo. Ir abu su ponu B. „įkrėtę proto“ tarsi po teismo nuteisė: kas vakarą ponia B. privalės, nes nėra jokios kitos įšeities, rakinti Ritos kambarį. Bet ne. Naktimis Rita šoko per langą (gerai, kad pirmas aukštas!) ir mes slapta iki vidurnakčio klajojome Oginskio parke.
Žinoma, B. pričiupo, kad dukra eina iš proto ir be jokios pagailos ištvatino vyro diržu. Mano Mama dūsavo ir sakė: „Aš nesikišiu.“ Tėvas žaibavo žvilgsniais ir ne kartą sakė, kad per mano kvailystes neteks darbo ir mes visi „įšeisime ubagais“. Dar klausė, ar su ta Rita B. aš šiaip ar rimtai? Bet aš apie savo meilės paslaptis, o jokiu būdu! Nedrįsau net žiotis!
Bet Rita, tokia jau jos gimtis, nuo kūdikystės sirgo baisia liga, širdies ir sąnarių reumatu. Atleista nuo fizinio lavinimo pamokų, oda tokia švelni ir tokia permatoma, kad rodėsi matosi sruvenantis nuogas kraujas. Jos nei glėbyje stipriai suspausi (alpsta, jai svaigsta galva, jai bloga), nei ilgiau pavaikščiosi. Ji, mieloji, mano mylimoji, dažnai serga ir guli lovoje. Ne.
Rietavo gydytojai ėjo į jų namus ir gydė Ritą B. Nejučia iki mano Mamos atslinko žinia, kad ta mergaitė, na, vargšelė, ji tiesiog beviltiška. Ritos sesuo Vida, dar visai mergaičiukė, nešiojo mūsų laiškus. Rita rašė didelėm raidėm po kelis lapus. Aš vyniojau mažom raidytėm, bet malu tankiai ir ilgai. Ir jau nebegaliu! Taip seniai nemačiau Ritos! Ir mus sučiupo, kai vidury nakties aš tūnojau po Ritos langu, o tas langas atvertas ir Rita kužda kažkam ten, kas prisiplojęs prie žemės tarp rūtų ir nasturtų.
Tada mano mieląją išvežė į Klaipėdos ligoninę. Keliems mėnesiams. Ak! Pirmą kartą, užlipęs ant daržinės šieno širdingai nulijau karštu akių skystimu.
Bet poną B., tūlą Rietavo sekretorių, paskyrė darbui Raseiniuose. O iki mokyklos pačios pabaigos, iki brandos atestato, liko vos pusmetis Ir ponia B. jokiu būdu nesutiko palikti dukros vienos čia, su tuo... Dar prisidarys vaikų! Kasdien pliekiau laiškus į Raseinius, bet negavau jokio atsakymo. Mėnuo, du ir tyla iki pat paskutinio skambučio. Kur buvęs, kur nebuvęs vis ant to šieno vienatvėje braukiau sūrią širdgėlą.
Nuslinko ilgi pustrečių metų ir aš, antro kurso studentas, buvau pašauktas į karinę tarnybą. Man taip būtinai reikėjo pamatyti Ritą, kad tiesiog juodas ragas. Važiavau į Raseinius. Sakė, buvo, bet jos tėvą išsiuntė į Kėdainius. Dabar jau dar „aukštesnis“ ponas komunistas. Žmonės man parodė namą, kur gyveno visa jų šeima, o kieme kažkokia mergina pasakė, kad Rita dabar vestuvėse, pamergė.
Stovėjau už tvoros, jau naktis, kiemas šviečia, kaimo kapela, bernai, mergos, kažkas maukė alų.
„Pakvieskite, prašau, Ritą“, – maldavau.
Priėjo ji išsipuošusi, spėjusi nusirėžti kasas, kvepianti ir pažvelgė į mane svetimu žvilgsniu.
„Galėjai tada man parašyti nors žodelį. Aš tau rašiau kasdien. Kasdien“, – pasakė.
„Rita, rašiau. Kasdien“, – atsakiau.
„Dabar jau vėlu“, – kirto.
„Tikrai ne. Kažkas pavogė mūsų laiškus“, – supratau.
Ji tylėjo. Ir žiūrėjo liūdesio akimis.
„Poryt trejiems metams aš į kariuomenę“, – pasakiau.
Dabar jau aš žvelgiau liūdesio akimis.
„Aš rašyčiau, – karštai pasakiau, – Koks tavo adresas?“
Čia priėjo Ritos pabrolys, apkabino mano Ritą per juosmenį ir nusitempė į vidų.
Po daugelio metų Giržado laidoje „Prie kavos“ nežinojau, kas pakviestas „mano siurprizui“. Kai iš šalutinio kambariuko išėjau į nušviestą studiją net žagtelėjau! Rita! Jau pagyvenusi. Jau ragavusi šilto ir šalto. Jau šiek tiek spėjusi pavargti.
„Man gydytojai buvo uždraudę gimdyti, bet klinikose pasirodžiau, kai baigėsi jau aštuntas mėnuo. Evelina. Štai ir viskas“, – pasakojo.
Ne, ne viskas. Po laidos mes ilgai dar sėdėjome kavinukėje ir dar kartą pergyvenom gyvenimą.
„Žinai, jaunystės meilė... Tokia tyra ir nenuspėjama...“ – sakė ji.
„Rita, aš dar vis laisvas“, – pasakiau.
„Neeee. Jau vėlu. Aš dar papuoliau į avariją. Motociklu su vyru vertėmės į griovį. Neeee. Jau vėlu. Vėlu, – tylėdama raudonai dažytu nageliu krapštė stalo plyšiuką, – O nėštumas mane išgydė. Sakė, kad absoliutus stebuklas. Esu sveika, visiškai sveika ir trokštu gyventi. Tik kažkas su manimi ne taip. Dirbu lygu arklys, o gerovės nėra. Gal jau vėlu? Kažko nepamačiau. Kažkuo nepatikėjau. Kažką amžiams praradau.“
Dar po daugelio metų Kauno klinikų registratūroje moteris pasakė: „Aš jus pažįstu.“ Labai nustebau.
„Mes su Rita B. esame viso gyvenimo draugės“, – pridūrė.
Prisipažįstu: smogė žaibas.
„Kur ji dabar?“ – paklausiau.
„Londone. Vis sakydavo, kad laiminga patyrusi tokią stiprią jaunystės meilę. Vis kur sukus, o vis ir prisimena. Jos motiną užmušė mašina. Atsitiktinai. Ėjo gatve, pasuko ir baigta. Tėvui infarktas. O kaip jūs?“ – paklausė.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse „Uždrausta meilė“. Konkurso laimėtojas bus paskelbtas liepos 31 dieną.
