Neaukšta, 37, 37,5 laipsnio. Gal ir nieko rimto, bet gąsdina tai, kad visiškai nėra jėgų. Neturiu jėgų net pakilti iš lovos, nesinori valgyti visai. Nenoriu net kavos!
Vakare skambinu savo gydytojai. Siūlo gerti vitaminą C ir liepžiedžių arbatą. Dar sako: „Paskambink rytoj ryte, pasakysi, kaip jautiesi.“
Po kelių minučių perskambina seselė, sako, kad vis tik reiktų skambinti 1808 (koronaviruso linija). Nieko nelaukus prisiregistruoju testui.
Penktadienį ryte jau buvau mobiliajame tyrimų punkte, man paima mėginį tyrimui. Sesutė pakužda, kad per parą SMS žinute gausiu atsakymą.
Skambinu gydytojai – užimta. „Užimta“ visą darbo dieną. Ta para praeina kaip ant adatų. Protas sako, kad nieko man negali būti, bet juk kol gausiu atsakymą privalau izoliuotis. „Pasirašau“ žodinį sutikimą.
Nesvarbu, kad niekur negaliu išeiti – negalima ir kontaktuoti su namiškiais. Turiu du vaikus, o reikalingas atskiras kambarys, atskiras tualetas ir negali būti jokio bendravimo! Kaip pasakyti vaikams, kad ne tik apsikabinti negalima, bet ir kalbėtis su jais galiu būdama ne arčiau kaip per 2 metrus?
Pirma para praeina su telefonu rankose – jokių žinių... Gerai jau bent tai, kad nukrito temperatūra. Sekmadienį ir pirmadienį – taip pat jokios žinutės. Ilgasis savaitgalis tikrai buvo ilgas.
Antradienį, kai jau per žinias pranešė apie užsikrėtusiųjų Lietuvoje skaičių, štai nepraėjus nė penkioms paroms, gaunu ir aš ilgai lauktąją SMS: „SARS-CoV-2 RNR — nerasta.“
Iš gydymo įstaigos per visą tą laiką ir po to skambučio jokio – galėjau ir numirti. Ai, juk svarbu tik kad testas jiems – neigiamas.