Mano meilės istorijos visada buvo nuobodžios – dažniausiai į vaikinus žiūrėjau kaip į draugus ir galvojau, kad įsimylėjau tuos, su kuriais turėjau apie ką pasikalbėti ar kurie geriausiai mokėjo prajuokinti.
Keista, tačiau daugumą mano draugų sudarė būtent vaikinai. Nekeista, kad tik baigus studijas universitete man pasipiršo mano vaikinas, geriausias mano draugas, su kuriuo draugavau nuo 10 klasės.
Elijus atspindėjo mano suvokimą į meilę – ramus, nuspėjamas, patikimas. Nelabai moka nustebinti, bet yra labai praktiškas. Žinojau, kad ištekėsiu už jo, pripratimas vienam prie kito bėgant metams ir mūsų suderinamumas tiesiog turėjo tuo baigtis.
Elijus pasipiršo man Barselonoje, vasarą po studijų baigimo. Važiavome iš Barselonos traukiniu iki Monserat kalno, vaizdas buvo nuostabus. Pakilome į pačią viršūnę, švietė saulė ir jis tiesiog priklaupė. Vėliau sužinojau, kad jis nebuvo suplanavęs, kur tai padaryti, tiesiog keturias dienas kišenėje nešiojosi žiedą ir laukė tinkamos akimirkos.
Vestuvės turėjo būti balandį. Abu norėjome kuklių vestuvių, kadangi buvome jauni, pinigų neturėjome daug, tad pasikvietėme tik pačius artimiausius.
Elijus neturi šeimos – mama mirusi, o tėvo nėra matęs. Tačiau jis turėjo daug draugų, beveik visus juos pažinojau. Niekada nebuvau mačiusi jo vaikystės draugo Beno, nes jis gyveno Čikagoje, tačiau jie bendravo internetu ir kartais susitikdavo kelionėse.
Benas turėjo atvažiuoti į Lietuvą dvi savaites prieš mūsų vestuves, o mes - jį priimti.
Pasakysiu paprastai. Kai Elijus atsivežė Beną į namus, buvau priblokšta. Jis buvo labai gražus – juodi susitaršę plaukai, amerikietiška šypsena, įdegęs, polo marškinėliai...
Pirmą kartą gyvenime jaudinausi prieš vyrą ir elgiausi kvailai, raudonavau, atrodė, kad neturiu padėti rankų – jos vis maišosi ne vietoje. O blogiausia, tai, kad turėjome visas dvi savaites.
Elijus važiuodavo į darbą ir mes likdavome namie vieni. Spėjau jį pažinti ir jo paprastumas, užkrečiamas juokas, rimtumas mane jau vedė iš proto...
Antros savaitės viduryje vakarieniavome visi trys, išgėrėm kelis butelius vyno. Nuėjau į virtuvę užkaisti kavos, kai ant liemens pajutau stiprias dideles rankas.
Mane prisitraukė prie savęs. Suėmė už plaukų ir atlošė galvą. Tada pabučiavo į kaklą. Aš žinojau, kas jis. Tai nebuvo Elijaus stilius.
Bet aš leidau. Pirmą kartą gyvenime taip norėjau vyro. Pasimėgavau tas kelias sekundes, tačiau kai Benas atsuko mane pabučiuoti į lūpas, nustūmiau jį.
Prisipažinsiu, kartais pagalvoju – jeigu būčiau Beną sutikusi anksčiau, tikriausiai būčiau be proto jį įsimylėjusi. Jis provokavo jausmus. Galbūt jau senai būtume susituokę, galbūt gyvenčiau nepaprastai įdomų gyvenimą visai kitame žemyne.
O gal ir ne. Bet Benas buvo didžiausias išbandymas, kokį man teko patirti. Ir gal viskas skamba kvailai, gal skamba kaip atostogų romanas, tačiau pasakysiu taip – per tas dvi savaites ne kartą suabejojau, ar man reikia tekėti už to žmogaus, už kurio teku. Ar aš tikrai noriu tokio gyvenimo.
Benas aplanko mus vasaromis. Būdamas Čikagoje dažnai parašo. Jis vis vienišas. Vis išsiskiria. Mane tas erzina.
Kas tai - uždrausta meilė ar nesibaigiantis išbandymas?
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.