Maniau, kad meilė yra visagalė, kad ji yra visų svarbiausia, įveiks visas kliūtis, kad svarbiausia būti kartu, gerbti ir mylėti vienas kitą. Vyravo idealistinis požiūris į savo mylimąjį ir santykius. Tėvų pastūmėti mes susituokėme, nes kiek jau galima draugauti... Ir tik pradėjus bendrą gyvenimą supratau, kad meilė tėra cukraus pudra ant pyragaičio.

Nepadėjo nei pokalbiai, nei pastangos

Supratau, kad šeimos pagrindas susideda iš daug skirtingų komponentų, kaip gyvenimo tikslų, požiūrių, poreikių, veiklos ir dar daug ko, į ką turėtų būti žvelgiama bent panašia kryptimi. Praėjus porai metų po vestuvių santykiuose brendo tvanki tyla prieš audrą. Vyrui prasidėjo krizė darbe, jis užsidarė savyje, tapome kaip svetimi bendrabučio kambariokai.

Bandžiau visais būdais padėti, palaikyti, tačiau jaučiau, kaip mes tolstame. Inicijuodavau pokalbius, kad išsiaiškintume, prisinešiau įvairios literatūros abiems paskaityti, kad tik sulaikytume trūkstančius siūlus.

Į mano pasakymus, kad yra negerai, padėkime patys sau arba kreipkimės į šeimos psichologus patarimų, būdavo atsakymas, kad mat aš pavargau nuo darbų, geriau eičiau pailsėti. Bendravimas tapo skurdus visose srityse, neaplenkiant ir miegamojo. Atrodė, kad aš viena bandau irkluoti gyvenimo valtį, o mano pakeleivis įrėmęs irklą į dugną laiko. Pavargau.

Vyro abejingumas – 100 balų

Pati tuo metu dariau karjerą darbe ir įstojau į magistrantūros studijas. Mokslai buvo derinami su darbu, sugebėdavau suktis ir viską spėti. Studijose tam tikrus darbus atlikdavome grupelėse ir čia atsirado naujas grupės draugas...

Užsilaikęs žvilgsnis, nekaltas rankos prisilietimas, laikantis laiptų turėklų. Netyčia atsisėdimas šalia ar pasirinkimas tos darbo grupės, kur ir jis. Viskas taip nekaltai – per pertrauką su grupės draugais einame kavos, jis sėdasi šalia. Kai reikia kažką padėti, paaiškinti – jis pirmas. Jei lyja lietus, jis pasiūlo parvežti mane namo. Ech tas moteriškas naivumas...

Buvau rami ir drąsi, jam aiškiai daviau suprasti, kad esu ištekėjusi moteris – jokių vilčių. Jis buvo laisvas ir jam plūstelėjo vyriškos medžioklės adrenalinas, rodos, nepasiekiama ir taip saldu. Tuo pačiu vyras namie būdavo abejingas, grįžęs po darbų dėbsodavo TV, laukdamas, kol aš parbėgsiu, parnešiu maisto, pagaminsiu vakarienę ir nuo to būsiu laiminga. Dar bandžiau prisibelsti iki vyro širdies, bet jis tiesiog pasiūlydavo man eiti išsimiegoti.

Abiem užtemo protas

Tvirtoje šeimoje nėra vietos trečiam. Tačiau jei tai braškantys santykiai ir nieko nedaroma, situacija tampa kaip tiksinti bomba, sprogimui tereikia tinkamo momento... Turėjau suprasti, kad moteris, norinti išsaugoti šeimą, negali turėti „draugų vyrų“, keliauti su juo pietauti, šokti grupiokų vakarėlyje, turėti bendrų veiklų, nes tik laiko klausimas – kada.

Pusė metų kasdienio vyriško atkaklumo pralaužė mano pastatytas sienas. Angeliškas moterų naivumas. Kiekviena mūsų trokštame dėmesio ir tas dėmesys veikia kaip koks narkotikas, savo sirupu užpila akis ir smegenis. Nekaltas žvilgsnis, kavos puodelis, rožės, rastos darbe, baigėsi visišku proto užtemimu mums abiems.

Jis ryte atvažiuodavo per visą miestą, kad mane nuvežtų į darbą ir turėtų galimybę dar pabūti šalia 10 minučių. Rašydavo elektroninius meilės laiškus, o juose – žodžiais, kurių seniai nebuvau girdėjusi. Kurjeris pristatydavo į biurą gėlių puokštes, o aš išrausdavau kaip pirmokė, kad kelintą dieną iš eilės – vėl man... Po darbų lėkdavome kartu į studijas.

Po jų parveždavo mane namo ir stovėdavo su mašina po langais, prie daugiabučio, kol aš virtuvėje vyrui ruošdavau vakarienę. Stebėdavo mano šmėžuojantį siluetą, kad dar pabūtų kartu... Kartais aš sąmoningai išnešdavau šiukšles, kad dar kartelį nors sekundei pajusčiau jo lūpas.

Ne gėda ir neskauda

Kiekviena minutė kartu tapo verta milijono. Mes kartu pradėdavome rytą važiuodami į darbus, po to per paskaitas sėdėdavome jo švarko rankovėje susikibę rankomis. Surasdavau 1000 dingsčių, kad užsilaikyčiau po darbo ar savaitgalį neva išvykčiau į komandiruotę.

Suprantu, kad kažkas vadinate dabar mane necenzūriniais žodžiais, ir kaip man ne gėda. Patikėkite, gal baisu, kiauliška ar bedieviška, bet kai esi šioje barikadų pusėje – ne gėda ir neskauda... Yra tik saldus svaigulys, adrenalino skonis.

Supratau, kad esu gyvenimo kryžkelėje. Uždrausta mano meilė degino širdį. Taip nebegalėjo tęstis. Norėjau būti sąžininga pirmiausiai su savimi, o taip pat – su artimais sau žmonėmis.

Bandymas sustoti – veltui

Gal ir jums buvo kada kilusi mintis, kad mylite du žmones. Ir kaip apsispręsti, su kuriuo būti... Sunkiausia, kad čia patarėjų nėra. Tik laikas sudėlioja viską į savo vietas. Su naujuoju žmogumi aš tarsi atgijau, pasijutau mylima moterimi. Tiesiog moterimi. Taip jautiesi, kai tave vertina, supranta, išklauso, užjaučia ir palaiko.

Į klausimą, su kuriuo likti, atsakymų ieškojau visokiais būdais. Iš vienos pusės atrodė, kokia gėda prieš tėvus, gimines, draugus, ką žmonės pasakys, kad ne per seniausiai susituokė, o čia šast ir skiriamės. Bandžiau save sudrausti, imtis veiksmų ir gyventi teisingą šeimyninį gyvenimą. Bandžiau nutraukti su grupioku santykius. Nekelti jam ragelio, nerašyti žinučių, atokiai laikytis per paskaitas.

Tačiau apie ketvirtą dieną viskas baigdavosi dar stipresniais jausmais ir audringu vienas kito alkiu. Bandžiau iškeliauti kažkur viena, kad susiprasčiau, deja... Nuo savęs nepabėgsi. Dar ir dar uždarydavau duris, tačiau veltui... Jausmai naujam žmogui tik stiprėjo ir jie buvo abipusiai.

Žaidimas namais padėjo sukurti tikruosius

Laikas padėjo, susidėliojo tokia situacija, kad vyras išvyko porai mėnesių darbo reikalais ir mes turėjome galimybę „pažaisti namus“. Pabandėme, kaip mums atrodytu kasdienybė. Ne tik apsikabinus stovėti po lietumi, o ir plauti namų grindis, šveisti puodus ar nubusti kartu, kai aš be makiažo.

Su grupės draugu mes niekada nesipykome, vienodai norėdavome leisti laisvalaikį, panašiai svajodavome apie ateitį, buvo vienodos gyvenimo ambicijos, bendri interesai, kartu gamindavome maistą, kartu važiuodavome pasivažinėti motociklu, kartu diskutuodavome studijų klausimais, pagaliau lovoje sutapo temperamentas, abu buvome visko sotūs.

Tie du mėnesiai man padėjo apsispręsti. Grįžus vyrui, pasakiau jam, kad skiriamės, kad nėra prasmės gaišinti vienas kito laiko. Jei kirsti, tai kirsti viską, kol neturime vaikų. Kad niekas kitas nenugyvens mūsų gyvenimo, tik mes patys.

Pabaiga it pasakoje

Tai buvo pats teisingiausias sprendimas mano gyvenime. Įdomiausia, kad tai tarsi pažadino vyrą – staiga ir dėmesys, ir romantika prabudo, tačiau aš jau buvau sau nusprendusi neginčytinai, viskas. Praėjo ne vieneri metai, bet nė vienos akimirkos nepasigailėjau dėl savo skyrybų.

Iš pradžių atrodė, kad kaip čia dabar viskas bus, kokia gėda, ką draugai ir giminės pasakys... Kažkas pasakė labai teisingą frazę: „Naujiena yra tik tris dienas, o ketvirtą dieną atsiranda kita naujiena.“

Draugams buvo gerai, taip, kaip man gerai. Mama tiesiog norėjo, kad aš būčiau laiminga, tėtis liko neutralus. Pirmoji Naujienos banga nusirito, ir greitai viskas pasimiršo.
O mes su grupės draugu tebeesame laimingi savo gyvenimo kelyje, galėdami kūrenti židinį savo namuose ir nunešti į lovą savo užmigusią dukrą.