Skaisti, graži kaip jaunoji Deivė įžengė į Princo užburtą pilį. Pamatė miegantį Princą ir pabučiavo jį. Tuo bučiniu buvo įveikti piktieji kerai... Lyg viesulas praūžė pro senąją pilį, tai įsiveržė saulės spindulėliai ir nudažė pajuodusias sienas visomis vaivorykštės spalvomis, piktosios dvasios akimirksniu pavirto gerosiomis fėjomis ir elfais, aštrus spygliai pražydo neregėto grožio žiedais.
„Tu nugalėjai piktųjų raganų burtus, tu mano sužadėtinė!“ – tarė prabudęs Princas ir Gražuolė atsidūrė jo stipriam glėbyje...“
Mama, ne taip
„Mama, ne taip!.. Gražuolė miegojo, o Princas ją rado ir pažadino bučiniu!“ – pasigirdo dukros balsas. Ak, tos smalsios žydros akys, ryškios kaip dangus tą dieną, kai prasidėjo mano Kalėjimo pasaka. O šioje pasakoje viskas buvo kitaip... Miegojo Princas. Kol jo miego neišblaškė Gražuolės bučinys. Ta Gražuolė buvau aš.
Mano gyvenimas klostėsi puikiai, mokykla raudonu diplomu, sėkmingai baigtos studijos universitete, į kuri dauguma tik svajojo patekti, atsakingas darbas teisėsaugos institucijoje. Puiki karjeros pradžia. Buvau jauna, gabi ir velniškai graži. Trūko tik jos – Meilės... Kaip iš pasakų, kurias sekdavo vaikystėje močiutė prieš miegą, įjungusi mažą naktinį šviestuvą, išmargintą stebuklingais, kaip tada atrodė, raštais.
Gerbėjų netrūko, pasimatymai, dėmesys, dovanos ir net įteiktas prabangus sužadėtuvių žiedas. Gražūs, perspektyvūs, protingi, įsimylėję, bet širdis užsispyrusiai tylėjo, taip ir neatpažinusi savo Princo jų tarpe.
Tik viena abejonė
Vieną vėlų vakarą miegą sujaukė įkyrus telefono burzgėjimas. Pyktelėjau. Turbūt vienas gerbėjų eilinį kartą užsimanė palinkėti labos naktelės. Bet ne... nepažįstamas numeris. Atsiliepiau. Sumaišė numerį, atsiprašė ir palinkėjo gero vakaro. Mandagus, ramus balsas. Laikas miegoti, o širdį suspaudė keistas jausmas, skausmingai saldus. Nuojauta?
Ryte gavau žinute iš nepažįstamojo: „Jūsų labai gražus balsas... Gal galima jį kada nors dar išgirsti?“
Neatsimenu, ką atrašiau... Bet tai buvo mūsų pasakos pradžia. Supratau, kad sutikau Jį. Savo Princą. Šimtai skambučių, dešimtys žinučių... Rimtas, žavingas, protingas, ramus ir patikimas, nestokojantis humoro jausmo. Dėmesingas. Ar galima mylėti žmogų, kurio nematei? Pasirodo, kad taip.
Jutau jį visa savo esybe, kaip orą, kuriuo kvėpuoju, atrodė, kad esame pažįstami daugybę metų. Nesu laukusi tikrojo pasimatymo taip, kaip laukdavau jo skambučio. Visi tuometiniai gerbėjai nublanko. Sakydavau jiems: užsiėmusi, išvažiuoju, ne, negalėsiu...
Tik vienas dalykas glumino ir nedavė ramybės. Princas nekvietė susitikti gyvai. Jis iš kito miesto, bet ką reiškia tie keli šimtai kilometrai Lietuvos mastu? Gal jis vedęs? Gal atsiuntė svetimą nuotrauką? Gal nėra taip jau manimi susižavėjęs? Šimtai variantų ir jokio atsakymo... Įtampa augo.
Smerkti, o ne mylėti
„Mums reikia rimtai pasikalbėti... – vieną vakarą mįslingai tarė jis. Ne, pasimatymo nebus. Jis labai norėtų su manimi susitikti gyvai, esu nuostabiausia mergina, kurią jis buvo sutikęs, bet. Jis negali, nes šiuo metu yra izoliuotas nuo visuomenės. Kitaip tariant, sėdi kalėjime. Sunkus nusikaltimas. Daug metų atsėdėta ir daug metų dar liko sėdėti.
Atrodo, viduje kažkas nutrūko. Jaučiausi sutrikusi. Kodėl likimas taip žiauriai pasijuokė iš manęs? Galvojau, kad pagaliau sutikau savo Princą ir mes būsim kartu. O pasirodo, mus skiria spygliuota viela, aukštos kalėjimo pilies sienos ir įstatymo prakeiksmas. Jis kažką dar kalbėjo... Kad esu lyg šviesos spindulėlis jo tamsioje karalystėje. Klausė, ar galėsime bendrauti toliau, ar neturėsiu problemų darbe dėl tokios draugystės.
Mes tęsėme bendravimą. Tapome daug artimesni... Jam nebereikėjo slapukauti kaip anksčiau, galėjo būti atviras su manimi, papasakoti apie savo gyvenimą užburtoje Karalystėje-Kalėjime. Mūsų meilė buvo mano paslaptis. Uždraustas vaisius. Juk dirbau teisėsaugos institucijoje. Buvome iš skirtingų, priešiškų pasaulių. Žmonės iš mano Princo pasaulio buvo dalis mano darbo. Taigi, turėjau jį smerkti, teisti, bet tikrai ne mylėti.
Kitiems draugas nepatiko
Jis pasiūlė susitikti. Kaip? Kam? Išsigandau. Kalėjimas atrodė kaip kažkas bauginančio, niūraus, pavojingo. O svarbiausia, jeigu kažkas sužinotų apie šį mano vizitą? Žmogus, dirbantis teisėsaugoje, negali turėti tokių ryšių. Kaip paaiškinčiau savo viršininkui, kokiu tikslu lankausi pas pavojingą nusikaltėlį? Ir ar klausytų kažkas mano paaiškinimų?
Karjera baigtųsi vos prasidėjusi, būčiau pasmerkta bendradarbių, draugų... Santykiai su tėvais irgi pašlijo. Pradėjome daug pyktis. Jiems nepatiko mano draugas. Nepatiko ir tai, kad šie santykiai gali sužlugdyti mano karjerą.
„Kur tu eisi, kai tave išvarys iš darbo? Dirbsi valytoja už minimalią algą? Ir tai dar ne kiekvienas norės valytojos-kalinio draugės... Kam reikėjo tada aukštojo mokslo? Aplinkui tave – šimtai vyrų, ne visi jie kaliniai, galima išsirinkti normalų...“ – kalbėjo man. Žodžiai žeidė, skaudino. Bet... ryžausi.
Pirmasis pasimatymas – niūrokai
Prieš lemtingą pasimatymą ilgai negalėjau užmigti. Svarsčiau, gal neverta. Gal tiesiog viską nutraukti. Nukirpti mus siejusį ryšį. Pamiršti. Susitaikyčiau su tėvais, toliau siekčiau karjeros, naują draugą susirasti irgi nebūtų problema... Gal. Bet kaip gyventi toliau? Taip tuščia būtų be tų vakarinių pokalbių, be rytinių žinučių... Be mano Princo.
Pravieniškės pasitiko mane uždaryta geležinkelio pervaža ir skaisčiai žydru dangumi... Keli seni daugiabučiai ir duobėtas kelias į niekur. Pasikliaunu navigacija – ji kažkur nuves. Neramu. Artėja pilki aptrupėję pastatai. Grėmėzdiški, niūrūs ir seni. Surūdiję aukšti metaliniai vartai ir ginkluoti sargybiniai. Štai kokia tu, mano Princo pilis.
Pasimatymams skirtame pastate apkūni moteris užpildė dokumentus, liepė palikti telefoną, piniginę. Einu paskui ją vingiuotais koridoriais, užsidaro sunkios geležinės durys... Skvarbūs ir smalsūs pareigūnų žvilgsniai. Paskui – pailgas tvankus kambarys, grotos ant langų ir pertvara, skirianti mano pasaulį nuo Jo...
Sudie – tėvams, draugams ir darbui
Laukiau. Kai jis atėjo, neatsimenu, ką kalbėjome. Prisimenu tik tiriančias, gyvas, neramias kaip gyvsidabris jo akis.
Buvo dar pasimatymų. Ir toks netikėtas, bet lauktas pasiūlymas tapti jo moterimi... Jo žmona.
Tada – ilgos dienos ir dar ilgesnės naktys dvejonių. Turėjau daug ką apsvarstyti. Buvau laimingiausia Gražuolė šioje žemėje – juk pagaliau sutikau savo Princą. Ir nelaimingiausia, nes pasmerkė tėvai. Nesikalbėjome. Nutolau nuo draugų – jie nesuprato...
Teko atsisveikinti su darbu, paslaptingas geradarys atsiuntė laišką mano viršininkui: „Jūsų pavaldinė palaiko artimus ryšius su pavojingu nusikaltėliu, ruošiasi už jo ištekėti.“ Viršininkas nepatikėjo... Ar apsimetė, kad nepatikėjo. Pasakė: „Matai, kokią nesąmonę parašė, juokinga net, negalėjo ko kvailesnio sugalvoti.“
Po savaitės pasakiau, kad išeinu iš darbo. Pamelavau, kad išvažiuoju gyventi į užsienį... Nieko neklausė. Gal žinojo? Nesvarbu.
Pasaka išsipildė
Tą lemtingą dieną buvau pati gražiausia nuotaka. Ilgas laukimas prie jau iki skausmo pažįstamo pasimatymų pastato. Nuvedė į ilgalaikių pasimatymų kambarį. Mažytis ir tvankus. Neatsidarantis langas su grotomis. Lova, spintelė ir televizorius... Stovėjau prie lango, žiūrėjau į dangų per kvadratukus. Buvo nyku ir kažkaip baisu. Ką aš čia veikiu? Kam visa tai? Galvoje sukosi milijonas minčių...
Atsidarė durys labai labai tyliai... Atsisukau – tai buvo jis. Princas... Besišypsantis, su didžiulę baltų rožių puokšte. Čiupo mane į glėbį, pasibučiavom... Ir įvyko stebuklas!
Princo akys prabudo. Nutrūko jo ilgas, košmarų pilnas slogus sapnas.
Pro grotuotą langą įsiveržė įžūlus saulės spindulėlis, nudažydamas baltą sieną visomis vaivorykštės spalvomis. Jau negirdėjau įkyraus šunų lojimo... Neberūpėjo rūstus prižiūrėtojai. Dingo visos baimės ir abejonės...
„Tu – mano sužadėtinė! Myliu Tave“, – tarė Princas ir atsidūriau jo stipriame glėbyje.
O kas toliau? Ne iš karto nutrūko piktieji burtai. Virtinė nuobodžiai vienodų vienišų dienų ir naktų... Reti, bet tokie svarbūs ir nuostabūs pasimatymų momentai... Pirmieji kartu sutikti Naujieji metai, kai stebėjome fejerverkus pro grotuotą mažą langelį.
Daug metų praėjo, kol atsivėrė Princo užburtos pilies vartai... Bet džiaugiuosi, kad sulaukiau, iškentėjau, išsvajojau ir iškovojau savo meilę. Taip prasidėjo ir nesibaigia mano Kalėjimo pasaka, kur gėris kovojo su blogiu, o laimėjo Meilė, nors ir uždrausta.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.