Po metų vėl susitikome... Tada net negalėjau tikėtis, kad šis susitikimas bus tik visko pradžia. Tą vakarą Dominykas apipylė mane dėmesiu, sakė, kad laukė šio vakaro ir susitikimo su manimi. Kaip ir kiekvienai moteriai, man toks dėmesys patiko.
Intymiems santykiams – stop
Kai po keletos dienų sulaukiau Dominyko žinutės, širdis džiaugėsi. Nežinau kodėl, bet tas vyras mane traukė jau nuo pirmos pažinties dienos. Nors buvau laimingai ištekėjusi, dviejų nuostabių dukrų mama, jis irgi buvo vedęs, bet sudėtinga situacija manęs visai nejaudino. Nesitikėjau ir nelaukiau iš šio vyro nieko daugiau, tik begalinio dėmesio, kurio kiekvieną dieną jis rodė vis daugiau.
Iš Dominyko sulaukdavau begalės žinučių, komplimentų. Atrodo, tas vyras rūpinosi manimi labiau nei savas ar labiau nei geriausios draugės. Su juo buvau atvira kaip su niekuo daugiau. Jam pasakodavau apie darbą, draugus, šeimą.
Pirmi susitikimai buvo nekalti, prie kavos puodelio su pokalbiais apie darbą, bendrus pažįstamus ir šeimą. Paskui bendri pietūs, pirmi bučiniai, tačiau jokių intymių santykių... Jiems nebuvo tinkamų progų, o gal ir bijojome, kad po jų viskas bus tik daug sunkiau. Jis vis klausdavo, ar aš nebijau, kad viskam pasibaigus labai skaudės. Bet man tai nerūpėjo, norėjau gyventi sapne...
Santykiai – kaip amerikietiški kalneliai
Niekada nieko vienas kitam nežadėjom, tiesiog abu norėjome būti kartu. Net niekada atvirai nekalbėjome apie ateitį... Nors jis visada sakydavo, kad jam ramu tik kai aš šalia. Per tuos nuostabius tris mėnesius bandėme kurti planus, kaip nors keletą dienų pabūti kartu, bet taip niekas ir neišėjo...
Tačiau tą laikotarpį skraidžiojau kaip ant sparnų. Iš nepataisomos darboholikės tapau visiška plevėsa. Vis ieškodavau progų su juo susitikti.
Bet po tų kelių mėnesių viskas pradėjo keistis. Pirmi barniai, lyg ir pavydo priepuoliai, kurie gramzdino mane į liūdesį. Pradėjau nesusikaupti darbe, nervintis namuose. Bendraudama su juo jaučiausi kaip amerikietiškuose kalneliuose.
Kai viskas gerai – aš tarsi skraidydavau, viena šypsodavausi, skaitydama jo žinutes ir būdavau labai gera žmona namuose. Bet kai mano simpatija eilinį kartą ant manęs supykdavo, pasaulis tarsi suduždavo į milijoną dalelių. Šimtus kartų buvau nusprendusi su juo nebendrauti, bandžiau jo nekęsti, bet kai sulaukdavau žinutės iš karto pakeisdavau nuomonę. Nors protas kiekvieną akimirką sakė, kad su vedusiu ir už save vyresniu daugiau kaip dešimtmečiu vyru negaliu bendrauti, bet širdis niekaip to nesuprato.
Karantinas viską pakeitė
Paskelbtas karantinas dar labiau pakoregavo mūsų bendravimą. Susitikimai tapo vis retesni, žinutės daug šaltesnės... Nors dabar jau į visą šią situaciją reaguoju šalčiau, bet niekaip negaliu jo pamiršti. Vis savęs klausiu, ar negaliu pamiršti jo paties, ar man tiesiog trūksta to dėmesio, kurį jis man rodė...
Jau keletą savaičių visiškai nebendraujame ir aš po truputį sveikstu. Bet vis dar viduje klausiu, ar tai buvo meilė, ar paprastas susižavėjimas. O gal jis tik mane pakerėjo savo dėmesiu, kurio man visada reikėjo...
Labai tikiuosi, kad čia jau pabaiga ir aš vėl grįžtu į realybę, į savo šeimą. Nors širdies gilumoje vis dar laukiu jos žinutės. Ir visiškai nesigailiu, kad visa tai įvyko mano gyvenime. Nes tie nuostabūs trys mėnesiai įnešė į mano gyvenimą nuostabių spalvų... Bet jeigu paklaustute ar norėčiau, kad tokia situacija pasikartotų, atsakyčiau, kad tikrai ne. Nes jau niekada daugiau nenoriu paskęsti jokio vyro dėmesyje.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.