Po aštuoniolikos santuokos metų mirė mano vyras. Nors gyvenant kartu pasitaikydavo visko, tačiau mūsų santykiai buvo tikrai geri. Po vyro mirties užgriuvo daugybė sunkumų: skolos, dviejų paauglių vaikų išlaikymas, išlaidos dėl palikimo dalybų, vizitų pas notarą ir t.t.
Tačiau labiausiai buvau paveikta emociškai – negalėjau susitaikyti su tuo, kad likau viena po ilgų bendro gyvenimo metų ir tuo, jog su visomis problemomis turiu susidoroti be niekieno pagalbos.
Tapau parapijos nare
Niekuomet nebuvau labai tikinti, tačiau užplūdus neigiamoms emocijoms ėmiau paguodos ieškoti Bažnyčioje. Nieko kardinalesnio griebtis negalėjau dėl savo vaikų, prieš kuriuos jaučiau milžinišką atsakomybę po jų tėvo mirties.
Kaip tik Bažnyčioje susipažinau su tėvu Pauliumi (vardas pakeistas). Jis ne tik atsakė į visus iškilusius dvasinius, tikėjimo klausimus, tačiau ir palaikė emociškai sunkiausiomis akimirkomis. Ėmiau lankytis jo organizuojamoje katechezės grupėje suaugusiems, išmokau valdyti neigiamas mintis, netgi įgijau tikėjimo.
Taip dažnai matydavau tėvą Paulių, kad labai prie jo prisirišau. Per pusantrų metų jis mane pažino geriau nei dauguma mano ilgamečių draugų. Būdama su juo jaučiau gilų dvasinį ryšį, tačiau maniau, jog tai tiesiog raminanti kunigo aura ir man nėra reikalo sunerimti.
Išsigandau supratusi, kas nutiko
Vis dėlto vieną dieną tarsi žaibas trenkė – supratau, kad mano jausmai Pauliui kur kas gilesni, nei turėtų būti. Dienos, kada nesusitikdavome, slinko ilgai ir niūriai, o mūsų susitikimai buvo laukiamiausia dienos dalis. Su siaubu suvokiau, kad įsimylėjau kunigą.
Supratau, kad taip tęstis nebegali. Negalėjau atskleisti jam, ką jaučiu, bijojau, jog taip mūsų santykiai visiškai nutrūktų, o išsiskyrimas nebūtų itin draugiškas. Pasikalbėjau su Pauliumi, pasakiau, kad dėl tam tikrų priežasčių turiu pakeisti parapiją. Jis daug neklausinėjo, draugiškai atsisveikino. Jam aš buvau atsivertusi uoli parapijietė, galbūt draugė. Jis, deja, man reiškė kur kas daugiau.
Bažnyčios daugiau nebelankiau. Kartais dar parašydavau Pauliui, pasiteiraudavau kažkokių smulkmenų, tačiau vėliau pokalbiai išseko, nustojome bendrauti. Per mažiau nei dvejus metus praradau du mylėtus vyrus. Pirmasis praradimas atnešė daug skausmo, antrasis vyras suteikė vilties gyventi.
Teliko sudaužyta širdimi toliau kapstytis ir stengtis bent jau dėl vaikų, kad jų gyvenimai susiklostytų geriau nei jų motinos.
Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.