Tačiau paskutiniu metu viskas ėmė kryptį kiek neįprasta linkme, ir jaučiu, kad taip turi įvykti, nes kitaip likusius savo gyvenimo metus nugyvensiu kaip svetimą rolę galbūt gerai vaidinanti aktorė. Turiu mylimą moterį ir ruošiuosi dėl jos sunkiam žingsniui, pakeisiančiam daug dalykų iš esmės.

Jaunystės šėliojimai

Augau tradicinėje darnioje šeimoje su sese ir broliu, buvome gražiai auklėjami ir labai mylimi. Juokais galima pasakyti, kad segėjau kaspinus, vilkėjau gėlėtas sukneles, žaidžiau su lėlėmis ir nenorėjau būti traktoriaus vairuotoja ar ugniagesė. Norėjau būti princesė arba darželio auklėtoja.

Jaunystės metais, kaip tikriausiai nutinka visiems, prasidėjo šėliojimai, pirmos draugystės, bučiniai, meilės. Nors draugavau su vaikinu, ypatingus jausmus puoselėjau ir vienai savo draugių. Tuo metu labai nesigilinau į niuansus, nesistengiau analizuoti, kokie tie jausmai, ką jie man reiškia, tiesiog atrodė, kad taip yra, ir tiek.

Studentauti iš mažesnio miestelio atvykau į sostinę, kur pasinėriau ne tik į mokslus, bet ir į linksmybių sūkurį. Per draugų draugus sužinojau apie vieną barą Vilniuje, kuriame rinkosi tik moterys. Žinojome ir klubą, kuriame rinkosi tik vyrai. Patekti į tokias vietas buvo tarsi iššūkis ar išbandymas.

Atrodė, kad tos vietos – tarsi kažkoks kitoks pasaulis, kurį smalsu buvo patyrinėti, pažinti. Su visais mano studentiškais nuotykiais prisiminimuose nugulė ir maža paslaptis apie pirmus potyrius lovoje su moterimi.

Sutikus Ją viskas apsivertė

Tekėjau iš meilės. Bent jau man tada taip atrodė. Santuoka – tarsi praeities dėmių baliklis, kuris dviejų žmonių gyvenime viską iš naujo pradeda nuo švarios baltos spalvos. Kūrėme ir įsirenginėjome namus, netrukus gimė vienas sūnus, po to – ir antras.

Viskas tarsi buvo gerai, bet nesijaučiau savimi. Gyvenau lyg su skyle širdyje, su kažkokiu ilgesiu, nepaaiškinamu trūkumu. Bėgant metams, santykiai su vyru buitiškai nusistovėjo, aistra užleido vietą praktiškumui, turėjome šeimoje kiekvienas savo vaidmenis, darbus, pareigas.

Viskas taip galėjo tęstis dar ilgai, bet sutikau Ją ir į gyvenimą sugrįžo spalvos, prasmė, įkvėpimas kažką daryti, kažko siekti, net vėl tapyti pradėjau, nors šį pomėgį buvau užleidusi dar jaunystėje. Tai trunka jau daugiau kaip metus.

Mes daug laiko praleidžiame kartu, bet atrodo, kad vis negana. Jaučiuosi lyg turėčiau dvynę seserį, kuri supranta mane mintimis, be žodžių, net per atstumą. Viskas taip lengva ir paprasta su ja. O svarbiausia – ta skylė širdyje užsipildė ramybe, pilnatve, džiugesiu.

Skyrybos – kiek įmanoma ramios

Skyryboms dokumentai jau paduoti. Laimei, neišsidraskėme su vyru dėl turto, vaikų – pavyko viską aptarti žmoniškai. Jis dar jėgų žydėjime, galbūt sukurs naują šeimą ir gyvens laimingas.

Žinoma, galėjau gyventi dvigubą gyvenimą, galbūt būtų puikiai pavykę. Nėra sunku turėti gerą draugę, kuri dažnai svečiuojasi, su kuria galima išvykti savaitgaliui prie jūros ar dar susigalvoti begalę priežasčių susitikti, būti kartu. Bet nenoriu apgaudinėti nei savęs, nei kitų.

Tiesa, meluoti vis tiek kažkiek teks. Negaliu apie savo situaciją papasakoti nei tėvams, nei sūnums (bent jau kol kas), nei bendradarbiams, nei kai kuriems pažįstamiems. Vargu, ar kas supras. Galbūt, jei kažkada kažkas paklaus, tai atsakysiu. Tačiau nejaučiu poreikio avansu teisintis ir aiškinti kiekvienam, kodėl taip atsitiko, kodėl vyrą iškeičiau į moterį, kaip dabar reikės gyventi toliau.

Kažkaip gyvensiu. Turėsiu išsiskyrusios moters statusą (nieko naujo šiais laikais), laikysiuosi visų savo gyvenimo rolių (mamos, dukters, sesers, kolegės ir kt.), turėsiu širdies draugę ir būsiu tiesiog laimingesnė. Ir jeigu pažiūrėsite į mane iš šono, aš tikriausiai jums neužkliūsiu.

Šis pasakojimas dalyvauja konkurse "Mano uždrausta meilė". Savo pasakojimą siųsti galite adresu pilieciai@delfi.lt, konkurso sąlygas rasite paspaudę štai čia.

***

Ar jau skaitėte?

Skiltyje „Pilietis“ publikuojamų laiškų autoriai taip pat turi galimybę būti apdovanojami knygomis. Šiuo metu leidykla „Alma Littera“ pristato du romanus, sužadinsiančius visų literatūros mėgėjų vaizduotę.

Rosella Postorino – „Ragautojos“. Tai romanas įkvėptas Adolfo Hitlerio maisto ragautojos Margot Wölk gyvenimo, 2018 metais knyga pelnė prestižinę Campiello premiją ir susižėrė daug kitų svarbių apdovanojimų.

1943 metų pavasarį Roza Zauer paliko Berlyną ir apsigyveno pas uošvius Rytų Prūsijoje. Čia ji tikėjosi sulaukti karo pabaigos ir iš fronto grįžtančio vyro. Tačiau vieną rytą į duris pasibeldė esesininkai ir Rozai teko keliauti į slaptą Vokietijos fiurerio Adolfo Hitlerio bunkerį – Vilko irštvą. Kartu su dar devyniomis išbadėjusiomis moterimis ji pirmą kartą ragavo fiureriui paruoštus patiekalus. Moterys išgyveno ir tapo Hitlerio maisto ragautojomis.

Beveik dvejus metus esesininkų akylai saugomoje valgykloje Roza tris kartus per dieną valgydavo galingiausio Vokietijos žmogaus maistą. Kiekvienas kąsnis galėjo būti paskutinis, tačiau ji neturėjo teisės atsisakyti. Kai kurios ragautojos didžiavosi tarnaujančios fiureriui, bet Roza nejautė jokio džiaugsmo. Ji troško išgyventi ir sulaukti karo pabaigos, bet likimas siuntė jai vis sunkesnius išbandymus.

Rosella Postorino pasakoja į mirtinus spąstus pakliuvusios moters istoriją, gilinasi į žmogiškųjų aistrų bei santykių dviprasmybes ir klausia, ką reiškia būti ir likti žmogumi istorinių įvykių verpetuose.

Knygos viršelis.

Brennert – „Molokajo salos dukra“. Tai įtraukiantis ir emocingas pasakojimas apie Jungtinių Valstijų visuomenėje nepritampančius svetimšalius, savo šaknų paiešką ir laimės troškimą. Gyvai ir vaizdingai aprašytas Japonijos ir Havajų kultūrų grožis, kasdienio gyvenimo detalės ir skaudūs istoriniai įvykiai.

Japono ir havajietės duktė Ruta Utagava dalį vaikystės praleido vienuolių prižiūrimoje prieglaudoje Honolulu saloje. Mergaitė gimė kitoje Havajų salyno dalyje – Molokajyje, kur veikė raupsuotųjų kolonija.

Sulaukusią penkerių, Rutą įvaikina japonų šeima. Naująją jos šeimą netikėtos aplinkybės nubloškia į saulėtąją Kaliforniją, į didžiulį braškių ir vynuogių ūkį. Tačiau toli gražu ne visos jos dienos saulėtos. Būdama pusiau japonė, mergaitė patiria bendraamžių patyčias ir kultūrinį spaudimą iš tėvų.

Antrąjį pasaulinį karą Ruta pasitinka jau suaugusi ir ištekėjusi. Po Perl Harboro atakos JAV kyla neapykantos japonams banga, į šipulius sudaužanti ir ramų Rutos šeimos gyvenimą. Tačiau po karo negandų ir netekčių Ruta sulaukia stebuklo: vieną dieną ji gauna laišką iš Molokajo saloje gyvenusios Reičelės, kuri sakosi esanti tikroji jos motina.

Knygos viršelis.