Dešimt vaikų ir visi pametinukai! Lietuvos laisvės armijos (LLA) įkūrėjas Kazys Veverskis gimė 1913 m. gruodžio 9 d., Kalvių kaime, ūkininkų šeimoje. Daugiavaikėje šeimoje Kaziukui teko vyriausiojo vaiko dalia. Be jo šeimoje dar augo: Natalija (antroji po vyriausio), Pranas, Bronius, Albinas, Vytas, Domicelė, Aleksandras, Aldona ir jauniausiasis Stasys.
Vaiko aistra sportui
Kaip prisiminė brolis Pranas, Kazio, kaip vyriausio vaiko, likimas buvo nuspręstas iš anksto – bus ūkininkas, gaspadorius, ūkio paveldėtojas. Tačiau šiems tėvų norams nebuvo lemta išsipildyti... Vyriausias sūnus jiems nepakluso. Dėlto jam teko patirti skaudžius likimo smūgius: iš pražių tėvas, o vėliau ir motina jį išvarė iš namų...
Kazys buvo gerai nuaugęs, kresnokas, stiprus fiziškai, pilnas idėjų ir įvairiausių užmojų, paauglys. Iš pradžių, kaip teigė Pranas, vyresnis jo brolis buvo labai užsikrėtęs sporto bacila. Jis net rankomis vaikščioti išmoko. Iš lazdyno buvo pasidaręs kartį ir pradėjo mokytis šuolių į aukštį.
Jis buvo susižavėjęs net „salto mortale“. Iš pradžių kilpas darydavo, šokdamas klojime nuo užlaido į šiaudus. Vėliau jau sugebėdavo persiversti ir bėgdamas takučiu ar per pievą. Vartytis liovėsi tik po to, kai vieną kartą kilpa neišėjo. Jis nukrito ant sprando ir atsitrenkė į kietą žemę.
Po šios nelaimės visą kūną išpylė skausmingos šunvotės, kurios jį kankino ir vėliau. O sprandas visą gyvenimą liko randuotas. Sporto aistra išblėso...
Iš namų išvarė už mokslą
Kaziuko mokslai prasidėjo Veliuonoje. Kazys užsigeidė lankyti mokslus, nors tėvai nelabai norėjo leisti. Į mokyklą tekdavo kulniuoti 5 kilometrus, o grįžus namo dar ir daugybę darbų nudirbti: apliuobti gyvulius, arkliams paruošti kratinio, karvių tvarte patvarkyti mėšlą.
Mokyklos vedėjas mokytojas Gustaitis negalėjo atsidžiaugti mokiniu iš Kalvių kaimo: stropus, drausmingas ir ypatingai gabus. O Kazys atrado naują susižavėjimą – piešimą iš natūros. Piešė jis tikrai gražiai.
Pradžioje kopijuodavo ką nors iš knygų, pavyzdžiui, įžymių žmonių portretus, o vėliau ėmėsi piešti iš natūros. Kadangi sekėsi neblogai, todėl kilo naujas sprendimas – būti dailininku. Penktą skyrių (klasę) Kazys baigė būdamas pirmūnu.
Rudenį prasidėjo šešta klasė. Tačiau griežtas tėvas vis dažniau ėmė nepalankiai šnairuoti į klumpėtą „mokslo kankinį“, su terbele ant nugaros tekiną kas rytą skubantį į mokyklą. Kuomet iki baigiamųjų egzaminų liko pora savaičių, tėvas trumpai drūtai pareiškė: „Gana! Prisimokei jau pakankamai, mesk knygas ir marš į tvartą mėžt mėšlo!“
Tačiau, kaip sakoma, ne ant tokio pataikė. Tylus, nuolankus, nepriekaištingai tėvo nurodymus vykdantis pusbernis staiga parodė ragus. Nepaklausė, nemetė knygų, o susigūžęs, nunėręs galvą išėjo, kad daugiau nebegrįžtų.
Tiesa, po pamokų dar sugrįžo, kad gautų nuo tėvo basliu per nugarą ir išgirstų lemtingus žodžius: „Von iš mano namų ir kad mano akys daugiau tavęs nematytų!“
Ir nematė...
Vaikas užaugo agronomu ir ekonomistu
Taip 1931 metais likimas visu sunkumu užgulė jo jaunus pečius. Mokyklos vedėjas Gustaitis pasistengė, kad geriausias mokinys sėkmingai baigtų šeštą, paskutinę toje mokykloje klasę, ir tuo jo globa baigėsi. O kur prisiglausti ir kaip pramisti?
Dauguma pažįstamų juk tėvo draugai. Jie nenori net žiūrėti į sūnų palaidūną, kuris išdrįso nepaklusti savo tėvui. Tačiau atsirado gerų žmonių, kurie užjautė nelaimėlį. Kazys susiderėjo tai su vienu, tai su kitu ūkininku pabernauti.
Už tam tikrą sumą jis sutikdavo nušienauti pievą ar nupjauti vasarojų. Kaip tautiečių tarpe pasitaikydavo ir tais laikais, ne retas užsakovas dalį sumos nusukdavo, todėl reikėjo velniško užsispyrimo, kad nekapituliuotum ir negrįžtum pas rūstųjį tėvą.
Kaziui pakako užsispyrimo ir atkaklumo. Šiaip taip išgyvenęs vasarą, laikraštyje rado skelbimą, kad priimami mokiniai į Naradavo žemės ūkio mokyklą. Mokslas nemokamas, tik reikia mokėti už išlaikymą mokyklos bendrabutyje.
Tačiau ir čia buvo rasta išeitis – nepajėgiantiems daromos nuolaidos, už kurias jie galės atsilyginti po mokyklos baigimo, per vasarą dirbdami Valiūno dvare.
Būsimasis žemės ūkio specialistas viesulu nuskriejo į Naradavą. Tačiau 1932 m. mirė tėvas, o rudeniop į gimtuosius namus grįžo jau mokslus baigęs Kazys. Dabar ne sportininkas ar dailininkas, o pažangus ūkininkas, agronomas ir ekonomistas kartu.
Su jam būdingu entuziazmu ir aktyvumu Kazys griebėsi gana primityvaus tėvų ūkio radikalaus pertvarkymo ir modernizavimo pagal paskutinį žemės ūkio mokslo žodį.
Kol vieną dieną mama jam išdrožė: „Vaikeli, aš visą amžių kiaules šėriau ir tu manęs to darbo nepamokysi. Aš visą amžių viriau valgyti ir man jokių svarstyklių ir normų nereikėjo. Nieks tavęs čia neklausys, ir liaukis svietą juokinęs.“
Ak, neklausys? Tai ir skurskite, kaip skurdote iki šiol! O aš išeinu. Ir išėjo.
Artima buvo vieno vado idėja
Vėl atsitiktiniai darbai ir bernavimas. Vėl skelbimas laikraštyje apie Kretingoje įsisteigusią Pranciškonų gimnaziją ir priėmimo į ją sąlygas. Kazys eina pas kleboną rekomendacijos ir pinigų kelionei. Gauna ir viena, ir kita.
Pranciškonų gimnazijoje Kazys pradėjo domėtis filosofija, visuomeniniais mokslais, politika ir retorika. Aktyvi reakcija į bet kokios neteisybės pasireiškimą atvedė Kazį į ateitininkų eiles. Už visas išlaidas, padarytas per tuos metus iki šeštos klasės, jam teko pasirašyti vekselį kelių tūkstančių litų sumai.
Jį padengs, kai prasigyvens. Prasigyventi Kaziui nepavyko, bet vekselį jis išpirko. Išpirko krauju, savo veikla Tėvynės labui.
Po to Kazys išvažiavo į Jurbarką ir čia buvo priimtas į septintą gimnazijos klasę. Čia jis apsigyveno kartu su mokiniais, kurie dalyvavo tuo metu draudžiamoje ateitininkų veikloje. Jis buvo išrinktas kuopos pirmininku.
Tačiau 1936 m. nenuorama jaunuolis staiga atsidūrė jau Kaune ir 1938 m. čia baigė „Aušros“ gimnaziją. Kadangi jam jau reikėjo eiti į kariuomenę, buvo rasta protinga išeitis – jis įstojo į Kauno A. Smetonos karo mokyklą.
Kaip manė Kazys, karinė jėga – geras dalykas, ne tiek iš gynybinių, kiek iš politinių pozicijų, tačiau ji nebus labai efektyvi, jei ja disponuos kolektyvas, nevienalytė grupė. Jis manė, kad tikroji jėga yra ta, kuri sukoncentruota į vieną kumštį, vieno asmens rankose.
Tinkamai vadovauti gali tik vienas asmuo, o ne kolektyvas, ne bobų turgus, ne rietenose paskendę parlamentarai. Gal ir teisus buvo Kazys. Nors jis ir nemėgo diktatūrų, tačiau autoritarinio valdymo metodai jam buvo prie širdies.
Nors ir labai jį atkalbinėjo kuopos vadas majoras Drungys, Kazys parašė raportą, išstojo iš karo mokyklos ir privalomąją karo tarnybą baigė jau paprastame dalinyje jaunesniuoju puskarininkiu. Po to įstojo į Vilniaus universiteto teisės fakultetą.
Įsteigė pirmą karinę organizaciją
Kuomet 1940 m. sovietai pirmą kartą okupavo Lietuvą, Kazys Veverskis pasitraukė į Vokietiją. Gyveno ištremtųjų asmenų stovykloje. Pradžioje Tilžėje, o vėliau Berlyne, kur „Deutsche Verlag“ leidykloje išvežiojo makulatūrą.
Vėliau, neapsikentęs dėl nuolatinio pažeminimo ir sunkių darbo sąlygų, iš stovyklos pabėgo ir 1941 m. rugpjūčio mėn. nelegaliai grįžo į Lietuvą tęsti studijų Vilniaus universitete. Vokietijoje nukentėjęs nuo vokiečių, Tėvynėje Kazys nusprendė įsteigti karinę organizaciją, nesusijusią su vokiečių struktūromis.
Pagal jo idėją, ši organizacija turėjo būti būsimos Lietuvos kariuomenės branduolys. Su šiuo pasiūlymu jis kreipėsi į įvairias organizacijas, tačiau palaikymo nesulaukė. Atkaklus vaikinas pats pradėjo rengti organizacijos programą. Jis subūrė studentų grupę, kuri įsipareigojo į šią organizaciją telkti visus savo draugus ir pažįstamus.
Pats K. Veverskis važinėjo po Lietuvą, tačiau jis stengėsi neatskleisti savo vaidmens organizacijoje. Galiausiai Vilniuje jis įkūrė Lietuvos laisvės armiją (LLA) – karinę ir politinę pasipriešinimo okupantams organizaciją, kuri siekė visos tautos ginkluotu sukilimu iškovoti Lietuvos nepriklausomybę.
Ankstų 1941 m.gruodžio 13 d. rytą Gedimino pilies bokšte prisiekė dvylika jaunų karininkų, vadovaujamų ats. vyr. ltn. K. Veverskio: „Įstodamas į LLA, akivaizdoje Dievo ir visų kritusiųjų už Lietuvos laisvę, prisiekiu visomis jėgomis kovoti dėl jos nepriklausomybės ir geresnės gerovės, pasiduodamas organizacijos drausmei, ištikimai vykdydamas man vadovybės pavestas pareigas ir šventai laikydamas paslaptį.
Gerai žinau, kad už sąmoningą vadovybės pavestų uždavinių nevykdymą ir paslapties išdavimą gresia mirties bausmė. Lai ką pasižadu, tegu Dievas laikyti man padeda.“
Zenonas Rombergas, kuris vėliau mokėsi Abvero mokykloje, vaizdingai aprašo kaip LLA grupė susikūrė Kaune: „Susirinkom miesto ąžuolyne vienuolika vaikinų. Atėjo LLA vadas Kazys Veverskis-Senis, prisaikdino ir pasveikino įstojus į naują organizaciją. Tai buvo pirmasis Kauno kovinis LLA būrys.
Svarbiausia buvo apsiginkluoti, o tai padaryti Sinkevičiaus metodu buvo labai paprasta: vidury dienos gatvėje vokiečių karininkui į nugarą įremia parabelį, iš kabūro ištraukia pistoletą, padėkoja ir apsisukęs nueina.“
LLA programos preambulėje K. Veverskis rašė: „Nepaprastai sunkiame lietuvių tautai momente, skaudžiu svetimųjų priespaudos ir nevilties metu, laisvės kovotojų pavyzdžio patraukta, Tėvynės meilės ir gilaus tikėjimo būsimąja laimingesne nepriklausoma Lietuva skatinama, Lietuvos laisvės armija, pradėjusi besąlyginį, žūtbūtinį žygį, savo kovas ir siekius pagrindžia šia programa.“
Programoje buvo numatyta ne tiktai kovos strategija ir taktika. Ten buvo detaliai aprašyta kaip reikia įsirengti ir maskuoti bunkerius, kaip organizuoti ryšius, kaip kovoti su išdavikais ir kita svarbi informacija.
Verbavo ir karius
Organizacijos kūrimo veikloje dalyvavo ir Kazio broliai Pranas ir Aleksandras bei visa eilė būsimų Lietuvos partizanų vadų: Motiejus Pečiulionis-Miškinis, Juozas Čeponis-Tauragis, Petras Bartkus-Žadgaila, Alfonsas Eidimtas-Papunis, Juozas Kasperavičius-Visvydas, Vytautas Šniuolis-Svajūnas ir daug kitų.
Apie LLA kūrimo sunkumus Kazio brolis Pranas rašė: „Pusalkanis, dažnai duona ir vandeniu misdamas, pakankamai neišsimiegodamas, trankėsi jis prigrūstais traukiniais į vietoves, kur buvo dislokuoti lietuviškieji savisaugos batalionai, nuveždamas kariams pogrindinės literatūros ir, pasitaikius palankiai progai, verbuodamas juos į LLA eiles.
Važinėdavo lietuviška leitenanto uniforma, leidimus gaudavo iš įvairių šaltinių, nes leidimus išduodančiose įstaigose dirbo po keletą LLA narių. Per vienas gaudynes Vilniukje iššoko pro valgyklos langą ir išsisuko koją... bet savo vojažų nenutraukė...“
Organizacija didėjo, stiprėjo, tiek kadrų, tiek ginkluotės prasme. Tačiau didėjo ir grėsmė. Stalinas per Maskvos radiją jau pradėjo burblenti – „Broliai pabaltijiečiai, jau neužilgo...“
Į šią organizaciją pirmiausia stojo buvę Lietuvos kariuomenės žemesnio laipsnio karininkai ir puskarininkiai, nes dauguma vyresnio laipsnio karininkų jau buvo pasprukę į Vakarus kartu su besitraukiančia vokiečių kariuomene.
1944 m. jau buvo sukurtos 4 apygardos: Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Panevėžio. Kiek vėliau buvo įkurta ir Telšių apygarda. Pats K. Veverskis-Senis vadovavo Vilniaus apygardai ir buvo vyriausias vadas. Per centrinį štabą jis vadovavo apygardų štabams, o šie – apskričių štabams.
Deja, tankų mūšis Kursko laukuose jau akivaizdžiai parodė, kur krypsta pergalės rodyklė. Dėl to reikėjo ruoštis bolševikų sugrįžimui, reikėjo parengti naują LLA strategiją ir lanksčią, veiksmingą taktiką. Tam reikėjo patyrusio, kompetetingo stratego.
Sunku buvo K. Veverskiui organizaciją kurti, tačiau dar sunkiau buvo ją atkurti, nes praūžęs frontas kaip viesulas sudraskė ryšių sistemą, išblaškė štabus ir organizacijos vadovybę.
Organizacijos nariams buvo draudžiama bėgti iš Lietuvos – tam tikslui K. Veverskis-Senis išleido įsakymą: „Nuo 1944 m. liepos mėn. 3 d. be LLA organizacijos leidimo išvykusius į užsienį LLA narius laikau nusikaltusiais LLA organizacijos drausmei ir iš LLA organizacijos izoliuoju. Štabams ir dalinių vadams suteikti žinias LLA apygardoms, kurios į užsienį išvykusių LLA narių sąrašus per mėnesį laiko nuo šio įsakymo išleidimo dienos turi pristatyti LLA štabui.“
Deja, daugelis tam įsakymui nepakluso. Tėvynę palikę pavojuje jie atsidūrė Vakaruose. Štai 9-to pėstininkų pulko vado pavaduotojas pulkininnkas Naujokas taip pat netrukus atsidūrė Kybartuose ir atsisveikindamas pasakė neužmirštamą kalbą, kuri vėliau tapo savotišku anekdotu: „Tik jūs, vyručiai, laikykitės, o mes jums iš ten padėsime.“
Okupantų klasta ir kovotojų būriai
Tačiau skaudžiausias smūgis LLA buvo suduotas čia – Lietuvoje. Okupantai jau spėjo į šią organizaciją infiltruoti savo agentus. Bet, nepaisant visų sunkumų ir nesklandumų, LLA savo gretose jau turėjo apie 10 000 narių. Jos tinklas apėmė visą Lietuvą.
Atkurti LLA veiklą K. Veverskiui daug padėjo jo broliai Pranas ir Aleksas. Kalvių kaimo ir kitų apylinkių slėptuvėse jie spausdino „Karines ir politines žinias,“ įsakymus ir instrukcijas kaip reikia įrengti slėptuves ir organizuoti partizaninį pasipriešinimą.
1944 m. liepos 20 d., kuomet bolševikai jau antrą kartą įsiveržė į Lietuvą, K. Veverskio-Senio įsakymu Nr. 21 LLA buvo padalinta į du sektorius: į veikiantį (Vanagų) ir Organizacinį (OS). Vanagai buvo ginkluoti kovotojų daliniai, o Organizacinis sektorius – legaliai gyvenantys kovotojai, kurių pagrindinė užduotis – logistika.
Jie privalėjo aprūpinti Vanagus maistu, ginklais ir kitais karinės paskirties reikmenimis. Vyriausioji Vanagų būstinė dabar buvo Žemaitijoje, prie Platelių ežero, Plokštinės miške (vėliau sovietai čia įrengė branduolinių raketų bazę). Čia veikė ir karinė mokomoji Vanagų stovykla.
1944 m. gruodžio 10 d. įsakymas bylojo, kad LLA vadovybė buvo įsitikinusi, jog karas tarp SSSR ir buvusių jos sąjungininkų – Vakarų valstybių neišvengiamas. LLA pozicija šiuo atžvilgiu buvo aiški: „Įžengus po rusų svetimai kariuomenei padėti Lietuvai, neišduoti partizanų sąrašų, vardų pavardžių ir ginklų neatiduoti.“
Kuomet Žemaitijoje baigėsi kovotojų apmokymai, buvo duotas įsakymas grįžti į savo rajonus ir laukti nurodymų. Netrukus visoje Lietuvoje įsiplieskė negailestinga, žutbūtinė kova su okupantais ir jų pakalikais. LLA daliniai aršiai kovėsi su Raudonąja armija ir stribais. K. Veverskio gimtajame krašte, Seredžiuje, jie išvadavo suimtus pasipriešinimo dalyvius.
Tragiška žūtis
Neretai iš TV ekranų girdime ir spaudoje bei internete skaitome, kad Lietuvoje laisvės kovotojai (partizanai) atsirado 1944 m. rudenį, kuomet sovietiniai okupantai pradėjo mobilizuoti jaunus vyrus į raudonąją armiją. Tai netiesa.
Pirmieji partizanų būriai susiorganizavo dar 1940 m. iš LLA, lietuvių aktyvisų fronto (LAF), kuris buvo pagrindinis 1941 m. birželio sukilimo organizatorius, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos (LLKS), kuri buvo įkurta1940 m. gruodžio 26 d., Lietuvos laisvės gynėjų sąjungos (LLGS, 1942 m.) ir Vyriausiojo Lietuvos išlaisvinimo komiteto (VLIK, 1943 m.).
Vėliau prie šios veiklos prisijungė Bendras demokratinio pasipriešinimo sąjūdis (BDPS, 1946 m.), Vyriausias Lietuvos atstatymo komitetas (VLAK, 1946 m.) ir galiausiai – Lietuvos laisvės kovos sąjūdis (LLKS), kurį įkūrė 1949 m. vasario 2-22 d visos Lietuvos partizanų vadų suvažiavimas.
Būtent ši pastaroji ošganizacija buvo autoritetingiausia nacionalinio pasipriešinimo organizacija. Ją oficialiai pripažino LR Seimas.
Tačiau grįžkime prie K. Veverskio, kuris anksti žuvo nespėjęs įgyvendinti savo planų. Tą lemtingą, tragišką įvykį prisiminė jo brolis Aleksas: „1944 m. gruodžio 28 d. rytą Klangių kaimo senas gyventojas Boleslovas Gedutis pažadėjo visą mūsų spausdintą medžiagą nuvežti į Kauną.
Kinkytu arkliu, pasikrovę į vežimą bulvių maišus ir malkų, paslėpę spaudą, patys apsirengę kaimiečių apranga, vežė spaudą į Kauną. Ant tilto per Nevėžį ties Raudondvariu stovintys okupanto tarnai pasirausę vežime surado spaudą. Kazys pamatė, kad iškilo pavojus, bandė bėgti. Bėgant pasivijo atsitiktinė kulka.“ Milicija ir stribai vežime aptiko 3556 egzempliorius LLA dokumentų ir pogrindžio spaudos. Šis laimikis okupanatams daug padėjo tolimesnėje jų kovoje su partizanais.
K. Veverskio kūnas buvo nurengtas, nuautas ir paliktas griovy, kur pragulėjo kelias dienas. Motina atvažiavo su arklių kinkiniu ir Raudondvario bažnyčios zakristijono padedama paguldė sūnaus kūną į karstą ir slaptai palaidojo prie raudondvario kapinių tvoros. 1999 m. rugpjūčio 13 d. Veverskio palaikai buvo perlaidoti Kauno Petrašiūnų kapinėse.
Labai netikėtai, anksti žuvo sąžiningas, Tėvynei be galo atsidavęs žmogus. Jo netektis buvo skaudus smūgis Lietuvos laisvės kovai. Tačiau jo įkurta organizacija suvaidino reikšmingą vaidmenį kovose su okupantais. Matyt ne veltui vienas iš kolaborantų, KGB pulkininkas L. Martavičius rašė, jog LLA jiems buvo „kaip kaulas gerklėje, kuriant Lietuvoje tarybų santvarką.“
1997 m. vasario 14 d. LR Prezidento dekretu K. Veverskis-Senis buvo apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu. Tų pačių metų gruodžio 22 d. jam buvo pripažintas kario savanorio statusas. 1998 m. gegužės 19 d. LR Prezidento dekretu K. Veverskiui-Seniui buvo suteiktas brigados generolo laipsnis (po mirties).
1996 m. rugsėjo 1 d. Kauno „Aušros“ gimnazijoje buvo atidengta atminimo lenta, kurioje šalia kitų 10-ties nepriklausomybės kovose žuvusių gimnazistų pavardžių įrašytas ir K. Veverskis. 1994 m. liepos 12 d. jo žūties vietoje, kairiajame Nevėžio šlaite.
LLA įkūrėjo atminimui buvo pastatytas medinis koplytstulpis, kuris vėliau atiduotas muziejui. Jo vietoje 2014 m. spalio 31 d. čia atidengtas juodo metalo kalavijo formos paminklas su virš jo kylačia laimės paukšte (skulptorius Marijus Petrauskas, architektė. Violeta Beigienė).
2006 m. Kaune Panemunėje jo vardu pavadinta gatvė. 2011 m. jo vardu pavadintas tiltas per Nevėžį Raudondvaryje. 2014 m. gegužės 16 d. Lietuvos kariuomenės vado įsakymu Kazlų Rūdos poligonas pavadintas K. Veverskio vardu.
1947 m. Burbinės miške žuvo Kęstučio apygardos Žuvėdros rinktinės K. Puidoko kuopos partizanas Kazio brolis Albinas. Tais pačiais metais žuvo Kęstučio apygardos Vaidoto rinktinės partizanai, Kazio broliai: Bronius-Vijoklis ir 17-metis Vytukas-Girėnas. Kiti broliai ir seserys buvo suimti ir įkalinti Gulago mirties stovyklose.