Atrodo, kad davė Dievas proto ar išorinių patarėjų, kad poros vieni kitų mėšlu per daug neapdrabstytų. Neskanu tai, kad visas tas vaizdas, kurį rodo žinomos poros kelerius pirmus meilės metus, sprogsta it muilo burbulas.
Man metų jau pakankamai. Tos saldžios porų nuotraukos su cukruotais pasakymais apie tobulą gyvenimą niekaip neveikia mano asmenybės. Bet auginu dvi dukras. Auginu paaugles, kurios yra socialinės medijos veikiamos kartos atstovės.
Feisbukas, instagramas, TikTokas, influenceriai, reklamos.... Kalbamės daug, aiškinu, pasakoju, rodau, kad toli gražu ne viskas, kas pavaizduota tame virtualiame sociume nėra tikra, bet joms dar norisi tikėti tuo gražiu ir saldžiu gyvenimu... Norisi tikėti tomis pasakomis...
Ir todėl kažkaip neskanu, kai ne vieną kartą šiais metais, o dabar ir vėl įsitikini, kad kažkas, nekviestas ir neprašytas, bet į tavo gyvenimą įsiskverbęs per internetą bei žurnalo puslapius, tiesiog sekė tau pasaką prieš miegą. Pasaką apie laimingą gyvenimą, apie nuostabų laiką, šeimynines šventes ir grožio bei estetikos svarbą... Apie idealią porą.
Kokia ta meilė buvo didelė, jei po kelių metų abu puola kalbėti vienas ant kito? Ir kodėl bent viena pasaka negali baigtis „ilgai ir laimingai“?..