Kai ateina laikas ką nors spręsti, mano žmona sako: „Palauk, turiu pagalvoti.“ Tada aš laukiu, kol ji su visais pasikalbės, ir teiksis informuoti mane apie rezultatą.

Mano žmona, deja, pati nemąsto – tą už ją puikiai padaro giminaičiai. Ji turi labai valdingą močiutę ir gyvą galą pusseserių, iš kurių kiekviena dar pakursto, dar paintriguoja. Tai kur jau čia liks vietos vyrui – nelieka.

Dabar visi lekia į pajūrį ir Palanga, Šventoji, Nida atgimė iš naujo. Karantinas taip patvarkė, kad visi sėdi prie mūsų Baltijos krantų.

Su žmona atostogausime tik rugpjūtį, o sieną su Latvija atidarė dar gegužės mėnesį. Klausyk, sakau žmonai, ko mums grūstis su ta mase Basanavičiuje, geriau pavažiuokim į šoną ir pailsėkim ramiam Latvijos pajūryje. O ir pigiau bus, nes čia kainos nežmoniškai iškeltos. Žmonių mažiau negu pas mus tikrai.

Palauk, sako žmona, turiu pagalvoti. Jau žinojau, kuo baigsis. Po kurio laiko ji man sako: „Aš čia taip pagalvojau, – kitaip tariant, jai taip liepė, – kad per sieną važiuoti vis tiek yra nesaugu. Baigėsi karantinas, nesibaigė, nesvarbu, bet kelionės toks dalykas, kur vis tiek yra papildoma rizika. O į Šventąją atvažiuoja tie patys žmonės, kur ir mūsų mieste vaikšto, tie patys lietuviai, vis ramiau... Nesutinku su Latvijos idėja.“

O kad būtų tvirčiau, patikino ir užantspaudavo galutiniu sakiniu: „Dar ir močiutė minėjo, kad Latvijoje nesaugu bus dabar.“

Na, jei jau močiutė sakė, tai aš čia bejėgis. Kur mano, jos vyro, kartu gyvenančio žodžiai, o kur 80-metės močiutės, gyvenime tikriausiai Latvijoje kartą tebuvusios. Paskui, garantuoju, jos žodžius dar patvirtino ar ant manęs ką pakalbėjo ta goveda pusseserių.

Tai kaip siūlytumėt elgtis tokioj situacijoj? Mane arba įžemins, ir liksiu klausyt jos močiutės, arba būsiu bjaurus senamadiškas vyras, kuris liepia taip, kad negali neklausyt. Nevilioja nei vienas, nei kitas.

***

Kviečiame anonimiškai papasakoti ir apie savo santykių problemą. O galbūt esate susidūrę su panašia situacija ir radote sprendimą? Vienas parašiusiųjų bus apdovanotas knyga ir suvenyrais (tik nepamirškite laiške nurodyti savo kontaktų, kad galėtume su jumis susisiekti dėl dovanų). Jūsų laiškų lauksime pilieciai@delfi.lt

***

Gaukite dovanų Steveno King knygą „Svetimas”.

Flint Sičio miesto parke buvo aptiktas žiauriai sužaloto ir išniekinto vienuolikmečio berniuko kūnas. Policijos surinkta informacija rodo, kad nusikaltimą įvykdė Teris Meitlandas – vaikų beisbolo komandos treneris ir literatūros mokytojas. Policininkai suėmė Terį stadione per beisbolo rungtynes, stebint šimtams žmonių. Jo žmonos ir dviejų dukterų akivaizdoje.

Knygos viršelis.

Bylą tiriantis detektyvas Ralfas Andersonas įsitikinęs, kad tai buvo teisingas sprendimas. Juk nusikaltimo vietoje aptikta daugybė Terio Meitlando pirštų atspaudų, tą dieną netoli parko jį matė ir atpažino keli liudytojai. Tačiau yra viena problema. Teris Meitlandas negalėjo nužudyti berniuko. Nusikaltimo dieną jis su keliais mokytojais buvo išvykęs į kitą miestą ir dalyvavo susitikime su žymiu detektyvų rašytoju Harlanu Kobenu. Jo alibi patvirtina ne tik kartu buvę kolegos, bet ir vaizdo kamerų įrašai bei palikti pirštų atspaudai. Vis dėlto, jei Teris nekaltas, kas gi tikrasis žudikas?

Neprilygstamas siaubo romanų kūrėjas Stephenas Kingas paprastą detektyvą paverčia įtampos, baimės ir mistikos kupina istorija. Žvėriškas nusikaltimas, racionaliai logikai nepaklūstantys faktai, aklo pykčio ir neapykantos paskatintas smurtas, sulaužyti žmonių likimai... Žingsnis po žingsnio Kingas veda skaitytoją painiu labirintu, kurio pabaigoje tūno neįsivaizduojamas, žmogaus prigimčiai svetimas blogis.