„Tegu jis pasilieką tą valią sau“, – atkirto piktai, vos valdydamas ašaras.
Pagalvojau, kaip lengvą pasakyti, bet kaip sunku priimti, pripažinti ir susitaikyti su ta valia. Dar didesnės abejonės kyla dėl tos valios, kai matai sunkiai paaiškinamas žmonių tragedijas. Kodėl ta sukelianti begalinį skausmą valia dažnai būna nukreipta prieš tuos, kurie – priešingai, turėtų mėgautis Dievo palaima ir dėmesiu. Čia tikriausiai tiktų pasakymas „Dievo keliai nežinomi“. Ir taip prisiminiau savo šeimos istoriją.
Atrodo – pavyzdinė šeima
Dar gerokai prieš vestuves likimas suvedė su žmonos giminaičiais, tiksliau, uošvės sesers šeima. Eilinė, darbšti, pareiginga, netgi pasakyčiau pavyzdinga tų laikų šeima.
Šeimos galva darbavosi inžinieriumi vienoje stambioje įmonėje, žmona – medicinos srityje ir jie augino du sūnus. Mane nuo pat pažinties pradžios su būsimos žmonos artimaisiais stebino jų vieningumas.
Šeimoje, kurioje aš augau, labiau buvome pratę viską atskirai. Nebuvo tradicijos bendrai švęsti kažkokias rimtesnes šventes, o žmonos pusėje visos šventės ir eiliniai savaitgaliai būdavo bendri. Kas labiausiai stebino, kad abu vaikinai, net būdami jau vyresnio amžiaus ar pilnamečiai dažnai būdavo kartu su tėvais. Nesigėdydavo kartu su jais išeiti miestą, parką pliažą, švęsti šventes.
Daugelis pripažins, kad 16-18 metų berniukai labiau linkę eiti pasivaikščioti be tėvų. Niekada toje šeimoje nebuvo girtaujama, negirdėjau barnių ir nepastebėjau jokių kitokių negatyvių reiškinių. Pavyzdinga šeima. Nusipirko žiguliuką, įsigijo sodą ir visi kartu statė jame sodo namelį.
Berniukai, kiek pamenu, buvo ne patys geriausi mokiniai, bet prie geresniųjų. Atrodo, gyvenk, džiaukis, geru vyru, vaikais, nedideliu turtu... Bet įsikišus Dievo valiai šeimą pradėjo persekioti nelaimės.
Pirmoji tragedija
Vyresnysis įstojo į aukštąją mokyklą, bet dėl kažkokių nesutarimų su mokyklos vadovybe (buvo auklėjamas tvirta katalikiška dvasia) išstojo ir išėjo į tarybinę kariuomenę. Kadangi buvo aktyvus sportininkas, tai jį paėmė į oro desanto dalinį.
Prieš pat baigiantis tarnybai vaikinas viršijo savo įgaliojimus ir buvo iškelta baudžiamoji byla. Iki tarnybos vietos buvo apie 600 kilometrų, tėvai patys nedrįso žiguliuku važiuoti į tesimo procesą, tai paprašė manęs nuvežti.
Prie jau beveik įveiktų dvejų metų kariuomenės prisidėjo papildomi treji metai Lietuvos įkalinimo įstaigoje.
Netrukus iš armijos grįžo ir jaunėlis. Jam tarnyba praėjo be jokių nemalonumų ir vėl visa šeima kartu. Netrukus vyresnysis vedė, susilaukė sūnaus, o jaunėlis dirbo geroje įstaigoje. Tėvai didžiąją laisvo laiko dalį leisdavo sode, rūpinosi anūku – džiaugsmas ir ramybė visiems.
Jų sodas buvo netoli miesto. Eilinę dieną, norėdamas atlikti kasdienius smulkius darbus, vyras laukų keliukais nuvažiuodavo dviračiu. Vieną vakarą jis negrįžo įprastu laiku. Žmona paskambino policijai.
„Tai gal jis kur pas panas sėdi. Palaukite, sugrįš“, – atsakė.
Jis buvo ne tas žmogus, kuris kažkur sėdėtų, tad žmona su vaikais išėjo ieškoti patys. Žinojo keliuką, kuriuo tėvas važinėdavo, juo ir ėjo. Rado nukritusį pievoje – nebegyvą.
Išvada – infarktas. Kaip sakė gydytojai, jau ne pirmas. Buvo keletą smulkių išgyvenęs tiesiog būnant, nes niekada nesiskundė, ligoninėje negulėjo ir niekas apie tai nežinojo, na, nebent gal mylimoji.
Absurdiška jaunesniojo žūtis
Tai buvo didelė tragedija tiek žmonai, tiek sūnums, kurie labai artimai bendravo su tėvu. Nežinia, kas paveikė, bet vyresnysis po kelerių metų staiga pasuko kitu keliu. Pardavė tėvo paliktą sodą, mašiną, išsiskyrė ir pasuko laisvo, nepriklausomo žmogaus keliu.
Matydavau jį vaikštantį mieste. Kartą paklausiau, kodėl neini dirbti.
„Ką aš, durnas? Kas rytą 8 val. pradėti darbą, 5 val. baigti, sumokėti mokesčius ir išsižiojus laukti kito atlyginimo? Čia aš laisvas“, – atsakė.
Po turto dalybų mamai liko vieno kambario butelis, kuriame glaudėsi su jaunėliu ir kartais priimdavo pernakvoti vyresnįjį.
Jaunėlis buvo nevedęs laisvas jaunas vyras, bet niekada nebuvau matęs girto. Gal kiek ir išgerdavo, bet turėjo saiką. Vieną dieną grįžo iš draugo vestuvių išgėręs. Kadangi buvo nepratęs, neturėjo patirties, užmigo atsigulęs ant nugaros ir užspringo.
Kartojo vyrų vardus
Ne taip seniai žmona laidojo savo vyrą, dabar mama laidojo jauniausiąjį sūnų. Ir ne specialistui matėsi, kad antroji netektis turėjo stiprios įtakos jos dvasiniai pusiausvyrai.
Vis dažniau jai reikėjo priežiūros, buvo rizikinga palikti vieną. Tai išeidavo neužrakinus durų, tai palikdavo atsuktas dujas ir t.t. Pas ją persikraustė mano uošvė ir seserys dabar nuolat buvo kartu.
Šaltą žiemos dieną vyresnysis sūnus pateko į ligoninę. Vos atsipeikėjęs, nėt šiltai neapsirengęs, pabėgo iš ligoninės. Ryte vyrą rado sušalusį netoliese esančiame miškelyje.
Laidodama vyriausiąjį sūnų mama sunkiai besigaudė, kas vyksta. Tai paklausdavo, ką čia laidoja, tai braukdama ašaras tyliai, lyg maldą, kartodavo savo vyrų vardus.
Po šių laidotuvių ji pasinėrė į jai vienai suprantamą gyvenimą. Fiziškai nebuvo jokių problemų, bet be sesers, mano uošvės, priežiūros – nė žingsnio.
Paskutiniųjų laidotuvių nebesuvokė
Vieną dieną dingo uošvė. Vėl paieškos. Skambučiai į ligonines – nėra. Morge gavo informaciją, kad yra atvežta neatpažinta močiutė. Dar dabar žmona prisimena informaciją, kabėjusią morge ant durų: „Be kliento sutikimo informacija neteikiama.“ Įdomu, kurio kliento sutikimą reikia gauti – to kuris guli ant lentynos?
Paaiškinus situaciją žmona gavo leidimą pažiūrėti ir tai buvo jos mama, mano uošvė.
Kad laidoja seserį, vieniša močiutė jau nebesuvokė. Vis klausinėjo, ką čia veikiame, o ką laidojame, kodėl laidojame, ką toliau darysime ir taip toliau.
Iškeliavus mano uošvei anapilin, močiute pasikeisdamos rūpinosi mano žmona ir buvusi marti. Atsirado galimybė kuriam laikui perkelti ją į globos namus.
Pamenu kaip gydytojas mano žmonai sakydavo, kad jos vidaus organai sveiki, funkcionuoja normaliai, bet ji nei iš šio, nei iš to kritinėja. Eina, staiga nukrenta ir nesikelia. Įspūdis, lyg kažkas ant jos užkristų ir prislėgtų. Taip ir piršosi mintis, kad slegia netekčių našta.
Neilgai ji išbuvo slaugos namuose. Kaip rūpestinga žmona, mama suguldžiusi amžino poilsio savo vyrus, paklususi Dievo valiai pati iškeliavo pas juos. Negi paprasti, padorūs žmonės verti tokios Dievo valios? O galbūt tai tikrai frazės „Dievo keliai nežinomi“ patvirtinimas.