Sakoma, didžiausias žmogaus turtas, kurio jis niekam nenori perleisti, tai gyvenimas. O ką daryti, jei tu norėtum kam nors jį perleisti, bet jo niekas nenori, nes tu esi blogas?
Taip, tai aš tas blogas, net labai blogas. Aš nieko neužmušiau, neapvogiau, neišprievartavau, bet mano gyvenimo niekas nenori, manęs šalinasi, manęs bijo ir daugelis paplotų katutėmis, jei mano blogio nebeliktų žemėje.
Nuo pat vaikystės – vis be meilės
Nuo vaikystės turėjau blogiuko, nepritampančio prie kitų, aurą. Iš pradžių tos auros nejutau, bet aplinkinių elgesys, požiūris į mane su kiekvienais augimo, brendimo, senėjimo metais vis labiau tvirtino supratimą, kad esu blogas.
Jaučiu, kad tai tėvuko genai. Vaikystėje būdavo gaila mamos, kurią tėvukas „pielydavo“ iki ašarų, būdamas neteisus iki pamišimo įrodinėdavo savo tiesą ir vis stengdavosi sumenkinti kitą.
Tai matydamas pats sau sakydavau: „Aš toks nebūsiu.“ Deja, genai daro savo, nes kiek vilką bepenėtum, jis vis vien žiūrės į mišką.
Visada norėjau būti lyderiu, kad būtų mano tiesa. Jei kas darydavo ne taip, kaip man atrodydavo, nervindavausi, pykdavau ir stengdavausi kaip nors atsirevanšuoti. Negaliu sakyti, kad neturėjau draugų. Vaikystėje turėjau draugų, bet jei jie galėdavo pasirinkti, su kuo lesti laiką, tai pasirinkdavo kitus vaikus ir į savo vaikiškus gimtadienius manęs nekviesdavo. Tai buvo vaikystėje ir tai buvo vaikiškai skaudu.
Suaugus atsirado kiti supratimai apie draugystę ir kitokie draugai. Dažniausiai draugiškumas buvo matuojamas pagal laiką praleistą prie vaišių stalo, bet ir čia dažnai suprasdavau, kad geriau, kai manęs nėra.
Niekas nemėgsta, kai esi truputį kitoks, kitaip mąstai, „netyčia“ pajuoki, pažemini draugus ir nepraleidi progos save pastatyti aukščiau jų. Liaudiškai pasakius, susireikšmini.
Bet dėl tų pačių draugų, reikalui esant, paskutines kelnes nusimaudavau. Be reikalo, nes įsitikinau, kad gerą visi greitai užmiršta, o blogą prisimena kiekvienai progai pasitaikius. Smulkmena, ne taip pasakytas žodis, juokelis tampa perfrazuotu šmeižtu.
Buvau jau subrendęs, savarankiškai mąstantis žmogus, todėl tai pradėjau labai jausti ir skausmingai reagavau. Skaudu būdavo jaustis atstumtuoju ir kartais atsikeršydavau tuo pačių. Tiesiog taip gyniausi.
Be priežasties skriaudžiau šeimą
Pradėjau visų šalintis. Po darbo jokių draugų, tik namai ir šeima. Buvau pareigingas vyras. Nesukau į šoną, finansus atiduodavau šeimai. Buvome laimingi, bet man esant namie žmonos draugės vengdavo užeiti, nors aš prie jų nepriekabiaudavau. Tiesiog mano ego turi kažką labai atstumiančio.
Su laiku blogiukas, neturėdamas kur išsilieti, ėmė reikštis namų aplinkoje. Nemalonus vienišo, atstumtojo sindromas pradėjo slėgė artimuosius. Kuo toliau, tuo darėsi sunkiau save valdyti.
Kabinėjausi, dėl menkniekių, o tiksliau, kaip ir mano tėvukas, be niekur nieko pradėdavau „pielyti“ žmoną. Vaikais rūpinausi, bet buvau tas, kuris sprendė, kur padėti kablelį garsioje frazėje „bausti negalima pasigailėti“.
Yra senesniais laikais gavę diržą porą kartų, ne kažkas tada ypatingo, bet jie laisviau jausdavosi, kai tėčio nebūdavo namie.
Darbe nemėgo iš anksto
Nežinau, kiek šeima būtų atlaikiusi, bet išgelbėjo naujas darbas, kuriame – nuolatinės kelionės į užsienį. Į naują darbą pasiryžau atsinešti tik teigiamus bruožus. Nieko neužkabinti, netraukti per dantį, nesipuikuoti apsiskaitymu, aukštesnėmis pareigomis ar didesne darbo patirtimi.
Deja. Tik peržengęs įmonės slenkstį ir nespėjęs susipažinti su kolektyvu, jau buvau už akių išvadintas kolektyvo priešu, vadovybės draugu, būsimu skundiku. Visa tai aišku, kodėl. Juk aš atėūnas, konkurentas, užėmęs vieno iš buvusių kolektyvo narių vietą. Priešas.
Iš pradžių dar bandžiau aiškintis, teisintis, bet tai tik dar labiau sukeldavo nepagrįstas aistras. Pavargau kariauti ir vėl atsiskyriau. Nieko nemačiau, niekur nedalyvavau, bet vis tiek visur buvau kaltas.
Kas truputi ne taip – jis kaltas, jis pasakė, jis liepė, nors manęs ten ir nebuvo. Svarbu leptelėti, o toliau visas šūdas savaime rutuliojasi.
Gal skirtis, bet kokia prasmė
Sako, reikia džiaugtis gyvenimu. Šeima, vaikais, patekėjusia ar besileidžiančia saule, zyziančia muse – džiaugtis, kad gyveni... Džiaukitės. O man – kasdienė monotonija.
Taip, dažnai lepteliu ką nors, kas nepatinka kitam. Manęs vengė, bijojo. Sakysite, džiaukis vaikais, anūkais. Bet vaikai užaugę turi savo gyvenimą, anūkai dar labai maži, nematysiu, kuo jie bus užaugę ir nesuku dėl to galvos.
Pasakytumėte, džiaukis namais. Per tiek metų mažas kambarėlis komandiruotės mieste tapo malonesnis už gerai sutvarkytus namus gimtinėje. Čia tik jaučiuosi laimingas, nes niekas neknarkia, niekas neaiškina, kada miegoti, kada keltis, ką valgyti, ką rengtis. Įlindai ryte į darbinius rūbus, vakare išlindai.
Patarsite džiaugtis žmona. Taip, ji puiki. Mūsų šeima, žiūrint iš šono, telpa į įprastus normalumo standartus. Džiaukis, mylėk, bet per daugelį metų komandiruočių jaučiamės laimingesni bendraudami internetu.
Kilo minčių išsiskirti, pabandyti kurti naują gyvenimą, bet blaivus mąstymas to neleidžia padaryt. Visada buvau pareigingas ir atsakingas, ir niekada nelikdavau skolingas. Mintis, kad namo išlaikymo ir kredito našta liks šeimaineleidžia žengti to drastiško žingsnio, juo labiau, kad preteksto skyryboms nėra.
Juk nepasakysi: skiriuosi dėl to, kad žmona, aš ir mano draugas – vidinis blogiukas – nebetelpame po vienu stogu . Klausimas, ar naujoje šeimoje ką nors geresnio rasiu? Šiltesnę moterį, skanesnius kotletus?
Paskutinius metus gyvenu kažkokioje depresijoje ir vis dažniau jos keliamą pyktį išlieju ne ten, kur reikėtų. Papasakosiu.
Pora akimirkų euforijos ir bausmė
Vieną vakarą vyrai paprašė leisti išgerti bendroje patalpoje, nes vieno iš jų gimtadienis. Neleisdavau buitinėse patalpose pijokauti, rūkyti, vaikščioti su batais. Dėl to principingumo kildavo konfliktų, bet nenusileisdavau.
Neleidau ir šį kartą, nes iš patirties žinojau, kaip baigiasi komandiruotėje esančių vyrų gimtadienių šventimai Pasiūliau eiti į kavinę ar už tvoros ant suoliuko. Išvadino despotu, tironu. Aprimus aistroms išvažiavau pasivažinėti dviračiu.
Grįžęs patalpą radau prirūkytą, o prie stalo sėdėjo ketvertas stipriai užkaušusių darbuotojų. Priėjau ir nieko nesakęs apverčiau stalą su visomis vaišėmis.
Nepamenu, ar kada buvau toks laimingas, kaip tas kelias akimirkas matydamas baimės perkreiptus veidus. Kuo pavadino, tironu, tuo ir pasijaučiau. Neilgai truko ta euforijos akimirka. Vyrai atkuto, prasidėjo tokioje situacijoje įprastas, slengas, skambučiai „chebrai“, o vienas užsimojo kėde.
Nepatikėsite, bet nepasitraukiau nė per žingsnį ir nedrįso užtrenkti.
„Grįšiu po valandos, kad būtu tvarka“, – pasakiau ir išėjau. Negalvojau apie pasekmes, bet ant širdies buvo gera ir lengva. Jaučiausi nuleidęs daug garo.
Ar tai – jau pabaiga?
Netrukus atvyko šefas ir atsivežė naują žmogų. Pora dienų demonstratyviai bendravo asmeniškai su „nuskriaustaisiais“ ir išvyko, palikęs man pavaduotoją, tiksliau, prievaizdą. Nors nieko blogo nepadariau, aiškinau visas darbo subtilybes, bet po poros savaičių prasidėjo trintis ir pasiprašiau atleidžiamas. Paleido be užlaikymo.
Vėl ieškojau darbo, kad kuo rečiau būčiau namuose. Radau nesunkiai ir panašų, kelionių ir verslo reikalų su užsieniu vėl nemažai. Atrodo, nieko netrūksta: naujas darbas, namai, žmona, vaikai, anūkai, bet kodėl nemoku džiaugtis tuo gyvenimu?
Kartais kaukti norisi, kai suprantu, kad jau praktiškai viskas. Nieko daugiau nepasieksi, nieko daugiau nebeturėsi. Senatvė čia pat, atsikėlei, apsivilkai darbo rūbą, atidirbai, nusivilkai, užkramtei ir į lovą.
Galbūt aš toks – ne vienintelis? Vyrai, kurie yra mano metų, ar moterys, susidūrusios su tokiu gyvenimo prėskumu... Atsiliepkit. Gal radot būdą, kaip susigrąžinti gyvenimo skonį?
Dalytis savo patirtimi, pasakoti istorijas bei siųsti laiškus, atsakančius į autoriaus klausimą, kviečiame el. paštu pilieciai@delfi.lt