Tai buvo jau seniai, apie dabartinius pareigūnus negaliu jokio blogo žodžio pasakyti. Darbo reikalais važinėjau su komandiruotėmis po visą Europą. Vieną kartą užstrigau nedideliame motelyje, kaip bendrabutyje, didelio miesto pakraštyje. Savaitgaliui liko tik keletas apsistojusių žmonių.
Pirma pirtis, paskui šokiai
Gretimuose kambariuose gyveno rusas ir ukrainietis, vakarui susėdome prie bendro stalo. Dabar sakytumėte, tai neįmanoma – gal dabar ir neįmanoma, bet tada visi laisvai bendravo.
Vakarop rusas tarė: „Aš čia ne pirmą kartą, žinau netoliese pirmos rūšies pirtį su atskirais kambariais. Varom.“
Kaip tik buvo ta būsena, kai iki pilnos laimės betrūko pirties. Ilgai nesvarstę išsikvietėm taksi ir nuvažiavome į pirtį.
Pirtis nuvylė. Tikėjausi, kad bus atskiros pirtelės, o čia – tik atskiri maži kambariukai nusirengti, pasėdi ir užkąsti. Tai buvo eilinė visuomeninė pirtis su dideliu bendru baseinu. Nors mano kambariukyje šmirinėjo tarakonai, bet mes nebaugūs ir tai nesutrukdė neblogai atsipalaiduoti. Po pirties – vėl į taksi ir nuvarėme į barą ieškoti nuotykių.
Nesisekė, nes merginos, kurios buvo laisvos, mums nepatiko, o tos, kurios patiko – užimtos. Buvome praradę viltį ir ruošėmės namo, kai mus užkalbino apsauginis.
Jis parodė į prie stalo sėdinčią vienišą, neblogai atrodančią merginą. Nežinau, kodėl mes jos anksčiau nepastebėjome.
Vakarėlį pratęsėme bute
Vakaras prasitęsė linksmai. Šokome tai valsą, tai šeiką rateliu. Pastebėjau po jos akimi grimu užteptą mėlynę, bet nekreipiau dėmesio – maža ką, kas ten jai nutiko.
Šiek tiek nustebino, kai ji pasiūlė važiuoti pas ją. Mes juk trise, – nusistebėjome, bet ji tikino, kaip visi paūšime.
Nelabai traukė į tą pasilinksminimą, bet tokiais atvejais dažnai atsiranda seserys, kaimynės ar draugės, tai daug neabejojęs nuvariau kartu su visais. Jauni, nevedę, kodėl nepratęsus vakarėlio?
Nebuvo jokių jos draugių ar seserų, bet laiką leidome labai linksmai. Išgėrusi ji ant stalo pradėjo šokti pilvo šokį. Ir vos prasidėjo aistringam šokiui, suskambo durų skambutis.
Manau, daug kas pamena tuos senus durų skambučius, kuriems skambant išlįsdavo visos laiptinės gyventojai, bet mes ne iš karto jį išgirdome, nes buvo labai linksma.
Mergina paprašė atidaryti. Atidariau, bet buvau nemažai išgėręs, todėl už durų pamatęs policininkus riktelėjau nepagarbią frazę: „Vo bl**! Kas čia per klounai?“
Juokai greit baigėsi
Pamačiau ant vieno peties automatą ir supratau, kad viskas čia rimtai. Policininkas pasakė, kad per garsiai leidžiame muziką. Kol sakiau, kad pritildysiu, mergina iš kambario pašaukė juos vidun.
Pareigūnai mane stumtelėjo ir nuėjome į kambarį. Kolegos, pamatę mano palydą, taip ir sustingo išsižioję. Kaip sulėtintame filme mačiau: mergaitė paėmė servetėlę, pamirkė stiklinėje ir nušluostė pudrą nuo mėlynės! O ant stalo padėjo ranką. Tik dabar pastebėjau nedidelių subraižymų.
„Ko jūs kaip meškinai skriaudžiat merginą?!“ – piktai tarė vienas iš policininkų. Tuo laiku ir tame krašte tai buvo normalus kalbėjimosi būdas. Su oficialiais asmenimis – taip pat.
Mergina parodė į mane, kad aš, neva, labiausiai ją nuskriaudžiau, šitas, sako, mane labiausiai trypė. Iš karto nesupratau, kodėl parodė į mane, ir pabandžiau pasiteisinti. Pasakiau, kad aš jos netrypiau, o tik šokau.
„Nesvarbu. Rašyk, Nataša, bendrą pareiškimą ant visų trijų. Grupinis“, – tarė policininkas ir atsisėdo.
Mergina išsitraukė iš stalčiaus iš anksto paruoštą popierių, tik datą liko užrašyti. Akimirksniu supratome, kad cirkas baigėsi. Kolegos pagaliau įkvėpė oro ir užsičiaupė, o aš prisėdau ant kėdės kraštelio.
500 dolerių kyšis
„Čia viską forminsime ar važiuosime į skyrių“ – ramiai paklausė pareigūnas, skaitydamas mergaitės rašinėlį.
Teko porą kartų trumpai pasėdėti rusiškame „obezjanike“, turėjau karčios patirties, tai tyliai pasiūliau tartis vietoje. Mano vakaro kolegoms buvo pasiūlyta mokėti po 200 dolerių, man – 500 dolerių.
Nesusivaldžiau. Kodėl man daugiausia? Visi vienodai linksminomės.
„Daugiausiai trypei mergaitę, tau, kaip užsieniečiui, ir šiaip problemų daugiau, ir plius už klounus. Klausimų, pageidavimų, skundų yra?“ – atsakė.
Turiu pasakyti, kolegos ramiai priėmė nuosprendį, nepradėjo piktintis, atgailauti ar bučiuoti rankų. Kita vertus, nelabai norėjosi daryti energingus judesius prie ginkluotų automatais policininkų.
Su savimi tiek neturėjome, pasakėme, kad reikia iki mašinų nusigauti. Policininkai atsakė, kad be problemų, nuveš. Automatiškai atkišau rankas antrankiams uždėti. Nebūtina, – nusišypsojo pareigūnas ir vėl kilstelėjo automatą.
Iš pradžių buvo kilęs įtarimas, ar tai tikri policininkai, nes vis tiek kita šalis, bet uniformos, ginklai, neperšaunamos liemenės ir specialus automobilis su švyturėliais išsklaidė visas abejones. Atidaviau visą sukauptą kavalieriaus fondą ir dar už kolegą uždėjau 20 dolerių.
Galėjo būti blogiau
Tik kai pareigūnų automobilis išvažiavo iš motelio kiemo, pasijutome raguoti, pikti ir neteisingai nuskriausti. Prasidėjo pilni pykčio, neapykantos šūksniai, bet netrukus vienas iš vyrų ramiai pasiūlė vėl prisėsti prie improvizuoto stalo.
Atsisakiau ir nuėjau miegoti į savo kambarį. Ryte, kai viską apsvarsčiau šviežia galva, supratau, kad mes dar lengvai išsisukome. Nors aišku, kad čia viskas buvo suplanuota, bet jei nebūtume turėję pinigų ar pabandę ieškoti teisybės, tai garantuoju, kad būtume užsienyje įstrigę ilgam.
Kolegos visą savaitgalį buvo labai nusiminę ir pikti. 200 dolerių tais laikais buvo dideli pinigai.
Sekmadienį, paskutinį vakarą, jiem vėl panūdo kur nors eiti, bet aš jau pasimokiau, o be manęs jie nebeturėjo pinigų.
Skaudu, kai atima juodu prakaitu uždirbtus pinigus, bet gera pamoka visam gyvenimui.