Esame jauna šeima. Turim vaikutį. Iki vaiko gimimo abu su vyru dirbom, mokėjom mokesčius, nepiknaudžiavom jokiais biuleteniais, pašalpomis ir pan. Gimus vaikui išėjau vaiko auginimo atostogų, vyras dirba toliau. Tiesa, pasinaudojom proga vyrui išeiti mėnesiui atostogų prižiūrėti vaiką. Nusprendėm, kad atidirbę ir sumokėję mokesčius turime teisę tokia privilegija pasinaudoti.
Tikrai dirbam kvalifikuotą darbą, esame baigę mokslus universitetuose. Per karantiną nė vieno situacija nepakito. Vyrui nesumažino atlyginimo, neišleido prastovų, jau gerą pusmetį nebuvo jokių biuletenių.
Na, dirbant sąžiningai milijonų nesusikrovėm. Tad nuosavam būstui įsigyti nusprendėme imti paskolą. Ir ką jūs manot? Prasidėjo kryžiaus keliai.
Pasirodo, kad jei esi dirbantis, tai nebūtinai patrauklus bankui, nes darbdaviai taupydami „nerodo“ tavo uždirbtų visų pinigų, o tik kažkokią dalį – kai kas mokama kaip priedai. Ir ta kita dalis, gaunama kaip priedai, bankui nėra įdomi net pateikus visas pažymas.
Taip pat reikalaujama didelė pinigų suma grynais – turėti ne 15 proc., o daugiau. Tarkime, buto kaina 50 tūkst., o paprašo 20 proc. pradiniam įnašui sumokėti – pats turi turėti 10 tūkst. grynais. Bet jei turėčiau didelę sumą grynaisiais, į banką juk neičiau skolintis. Išgirdę visus variantus ir supratę, kad geriausiu atveju galime prašyti 30 tūkst. paskolos, o už tiek buto mieste nenusipirksi, pasijutome it gavę skuduru per veidą.
Pikčiausia tai, kad būdami sąžiningi, normalūs piliečiai, valstybei nesame įdomus. Mums reikėtų būtų nedirbantiems, prasiskolinusiems, vaikų prisidariusiems ir nemokantiems jais pasirūpinti asmenimis.
Štai tada gautume ir socialinį būstą, ir maisto, ir lengvatą į darželį bei kitų įvairiausių lengvatų ir programų. Nemokamą maitinimą vaikams, nuolaidą paskolai. Tada būtume pastebėti ir mums būtų suteikta kažkokia pagalba. O dabar?
Žinau daug normalių jaunų šeimų, kurie „aria“ per kelis darbus ir svajonės įsigyti savo būstą neįgyvendina labai ilgai. Mes – ne išimtis. Mes ir užsidirbsim, ir susitaupysim. Bet širdį skauda, kad darbštūs žmonės niekam neįdomūs. Visa parama ir pagalba suteikiama ne į tikrą nelaimę patekusiems, bet visiems paramos nevertinantiems veltėdžiams, kurie moka tik reikalauti ir garsiai rėkauti, kad visko mažai.
Tikiuosi, kad kol mano vaikai užaugs, požiūris į jaunas ir normalias šeimas pasikeis. Tikiuosi, kad mano vaikai ir anūkai užaugs sąžiningi ir garbingi žmonės, kurie ir kurs tą gerovę, o ne tik naudosis „gerovės“ suteiktomis gėrybėmis, neprisidėję prie kūrimo.