Žmona esu dar neseniai, susituokėme mažiau negu prieš metus. Prieš susituokdami abu turėjom draugysčių, bet nieko rimto.

Aš niekada nebuvau pavydi ir į kito telefoną nelindau, nežiūrėjau, su kuo bendrauja, nesekiau. Jis irgi manęs nesekė; išmaniuosiuose telefonuose dabar dauguma turi kone pusę gyvenimo: bankas, sąskaitos, mokslai, socialiniai tinklai, seminarai internetu, tad normalu, kad daug laiko praleidžiame su telefonu.

Bet visiškai atsitiktinai, kai ėjome miegoti ir lovoje žiūrėjo telefoną, pamačiau iššokusį mesendžerio burbuliuką – merginos galvytę.

Smalsumas nugalėjo ir paklausiau, nuo ko tokiu laiku žinutė (buvo apie 23 val.).

„Nuo draugės“, – pasakė kaip niekur nieko. Kai paklausiau smulkiau, pradėjom kalbėtis, paaiškėjo, kad jau pusę metų (tai yra, vos ne visą mūsų santuoką) turi „šiaip draugę“.

Jie susipažino neva per soc. tinklus, grupėje per bendrus interesus, užsimezgė bendravimas. Tas bendravimas neva tik internetinis, bet jau išsiaiškinau, kad žinutės tą pusmetį buvo non-stop. Gyvai susitikę, sako, nėra, štai šitaip draugauja internetu.

Nuo to jų bendro hobio temų iki „labas rytas, kaip miegojai?“.. Aš neturiu žodžių apsakyti, ką pajaučiau sužinojusi. Kaip ir tikiu, kad nebuvo susitikę, bet niekaip nesuprantu, kam išvis reikia tokių draugių, kad ir virtualių?

Kai klausiau, kodėl slėpė, tai neva nieko nepasakojo, kad aš neprisigalvočiau. Tai jeigu būčiau prisigalvojusi, gal ne be reikalo?

Jam, kai viskas paaiškėjo, buvo nemalonu tik dėl paslapties, bet dėl pačios draugės fakto – viskas čia normalu, gerai. Sako, kad tai – tik bendravimas. Na, o man ne „tik“, nesuprantu tokių draugysčių santuokoje.

Vaikų dar neturim, butą nuomojamės, nėra taip, kad kas nors laikytų kartu, išskyrus meilę. Todėl tas meilės ir atvirumo faktorius labai svarbus.

Nežinau, kaip elgtis, kaip atleisti, kad slėpė, ir ką daryti toliau; vyras, nors ir mažiau, bet matau, kad dar susirašo. Kaip nesveika ėmiau stebėti jo telefoną. Nenoriu būti paranoikė, bet nežinau, ką daryti.