Praktika – modernioji vergovės forma? Ir nesupraskite manęs klaidingai, ne visos praktikos yra blogos. Yra puikių pavyzdžių, tačiau labai dažnai, kalbant apie studentų praktikas, reiktų sakyti: „praktika sudaro prielaidas trims dalykams: nuoboduliui, ydų perėmimui ir didina skurdą“.

Praktikos tikslas turėtų būti įgytų teorinių žinių pritaikymas darbe, turėtų suformuoti praktinius įgūdžius ar juos pagilinti, o teoriniam pagrindui suteikti kūną. Praktika tikrai labai reikalinga ir neretai duoda tvirtesnę atspirtį studentui tapti specialistu, pagreitiną jo įsiliejimą į darbo rinką. Tačiau tokių praktikų vis dar yra mažuma.

Studentė Fausta Roznytė.
Foto: Asmeninins albumas

Dėl to kaltas ne tik vis dar sunkiai besikeičiantis požiūris į praktikas iš verslo ar valstybinių institucijų pusės, tačiau, iš dalies, ir pačių universitetų požiūris į studentus. Kalbant apie tai, visada mintyse iškyla prieš keletą metų matytas vieno universiteto pasiūlymas praktikai su prierašu: „Mūsų praktikos neapmokamos ne todėl, kad nevertinam jūsų darbo, o todėl, kad patirtis – neįkainojama.“

Pakalbėkime apie gabius studentus iš atskirtyje gyvenančių šeimų. Dalis šių – kaip įprasta vadinti universitete – kolegų ne tik žibėjo akademiniais pasiekimais, bet ir gyveno (mažiausiai) 30 valandų per parą. Be universiteto jie turėjo darbą (beje, kaip ir aš pati), papildomą veiklą, kuri papildytų jų įgūdžių profilį, kai kurie iš jų kūrė savo portfolio, o taip pat neretai prie viso šito pridėdavo praktikas ir stažuotes.

Kadangi dažnai darbas, kurį dirba studentai, būna nekvalifikuotas, studentai vienu metu yra priversti ir atlikti praktiką, ir likti savo darbe.

Tačiau ir to negana. Strata duomenimis, vienas iš 4 studentų nurodo patiriantis finansinių sunkumų. Būsto nuoma, maistas, kelionės į universitetą, į praktiką, į darbą, apranga... Tai tik dalis išlaidų, kurias patiria studentai. Veikiausiai metas paneigti mitą, kad studentai viską išleidžia Islandijos ar Vokiečių gatvėse esančiose baruose.

Tad studentas, vykdamas į darbą ir į praktiką, kurioje atlieka paskirtas užduotis, tarsi dirba dviem etatais. Tačiau gauna atlygį tik už vieną. Nes patirtis juk neįkainojama?

Dabar neaprašysiu, kaip yra su patirtimi, tačiau noriu pabrėžti, kad darbas yra įkainojamas ir už kiekvieną darbą turi būti atlyginama. Jeigu įmonei reikia stažuotojo ar praktikanto, tai tuo tikslu, kad jis atliktų tam tikrą darbą, sukurtų pridėtinę vertę. Neretai praktikantai priimami ir tikintis įmonei užsiauginti specialistą, pritaikyti jį prie tam tikros rolės, padėti jam įgyti tam tikras specifines žinias.

Tad įmonė nemokamai gauna darbo jėgą, kurios jai reikia, o studentas, neretai, ne tik neįgauna taip reikiamos praktines patirties, tačiau ir išleidžia papildomai pinigų. Jei kažkam darbas be užmokesčio atrodo teisingas, tai mums liko ilgesnis kelias iki gerovės valstybės nei galvojome.

Svarbūs ir gerieji pavyzdžiai, tarkime, tai, kad Europos Parlamentas uždraudė visas nemokamas ar prastai apmokamas praktikas savo institucijose. Jis taip pat pasisako apie mokamų praktikų įvedimą visoje Europoje. Skamba gražiai, tačiau realybėje pritaikoma sunkiau.

Vis dėlto, pasiūlymas Lietuvai yra – apmokamos valstybinės praktikos. Valstybinės įmonės, institucijos turėtų sukurti efektyvų praktikų tinklą, už kurias būtų mokama, jos atitiktų sukurtus standartus. Tokios praktikos leistų mažesnėms savivaldybėms išsaugoti specialistus ir darbuotojus savo savivaldybėse. Leistų valstybei konkuruoti dėl talentingų jaunuolių, darbuotojų ir ne tik lietuvių. Galbūt padėtų išlaikyti ir čia atvykusius gabius studentus iš užsienio.

Dar daugiau, tai sukurtų konkurenciją, nes norėdami prisitraukti studentų, privatūs verslai turėtų kurti apmokamas praktikos vietas. Vienas praktikų standartas užtikrintų, kad aukštųjų mokyklų absolventai iš tikrųjų gautų praktinį pagrindą savo darbui, o ne tik nešiotų kavą.

Toks sprendimas būtų ypatingai tinkamas esant vartojimo krizei, kaip dabar. Studentai yra greičiausiai vartojanti grupė, tad jų uždirbti pinigai greitai sugrįžtų į ekonomiką, kurtų darbo vietas. Taip pat leistų „atlaisvinti“ dalį pinigų iš jų tėvų kišenių, kurie šiuo metu yra skiriami jų studijuojantiems vaikams. Pati sistema leistų pritraukti dėmesio iš užsienio, turbūt ir pakelti užsienio studentų skaičių mūsų universitetuose.

Kiekvienas darbas turi būti apmokamas – kaip nebeliko vietos 12 valandų darbo savaitei ar vaikų darbui, taip nebegali likti vietos ir įteisintai studentų vergovei.