Dažnai atpažinimui kliudo stereotipai, duomenų trūkumas ar net žodyno stoka. Taip pat skatinami stereotipai, o tai silpnina smurto prevenciją.
Akmenė, Visaginas, bully
Neseniai Akmenės rajono gimnazijoje buvo sumuštas mokinys, o Visagine sumušta mokytoja. Visagino užpuolimo atveju pasigirdo keletas potencialių mokytojos užpuolimo priežasčių, nuo psichikos sutrikimo iki tautinės neapykantos.
Deja, Akmenės rajono mokinio sumušimo atveju nepasigirdo jokių priežasčių, tai buvo pristatoma tiesiog kaip sumušimas. Mokyklos direktorius netgi pajuokavo, kad išplitęs video įrašas galbūt tebuvo vaidyba.
Garsių žmonių taip pat ir ministro Algirdo Monkevičiaus reakcija į Visagino įvykį ir jokios reakcijos į Akmenės įvykį lyg ir rodytų, kad smurtas tarp mokinių yra įprastas, dažnas įvykis, su kuriuo tiesiog reikia gyventi.
Ar patyčios yra smurto forma? Ar atpažįstame patyčias ir kaip smurtą? Pavyzdžiui, amerikietiškas „bully“ atitiktų mūsų patyčių mokykloje įsivaizdavimą, tačiau jo reikšmė neturi atitikmens mūsų kalboje.
Šis amerikietiškas veiksmažodis arba daiktavardis („bully“) apjungia pasikartojantį fizinį ir psichologinį smurtą. Deja, anglų-lietuvių kalbų žodyne jo reikšmė siūlo tokius vertimus kaip „triukšmadarys“ arba „peštukas“.
Ar mažybinė žodžio peštukas forma jums kelias asociacijas su ilgą laiką trunkančia psichologiniu ir fiziniu smurtu? O triukšmadarys arba triukšmo darytojas? Mūsų naudojamas atitikmuo „patyčios“ taip pat neturi stiprių, neigiamų asociacijų. Patyčios dažnai siejamos tik su psichologiniu smurtu.
Mobingas – ne tik darbe
Mokyklose anglabėje literatūroje egzistuoja ir mobingas. Čia mobingas suprantamas dažniau kaip vykstantis darbinėje aplinkoje. Drįsčiau teigti, kad viešoje erdvėje platesnis mobingo supratimas atsirado tik praėjusiais metais, kalbant apie mobingą sveikatos apsaugos sistemoje.
Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK) siūlo tokią žodžio „mobingas“ arba kitaip „grupinis engimas“ reikšmę: „Tai ilgalaikis sistemingas psichologinis teroras, kurį grupė taiko vienam asmeniui.“
Ar įvykiai Akmenės rajono gimnazijoje yra patyčios? O gal mobingas? Nei mobingas, nei kitokie specifinę smurto formą apibūdinantys žodžiai, kalbant apie Akmenės mokinio sumušimą žiniasklaidoje nebuvo panaudoti.
Tai, kaip įvardiname tam tikras smurto formas, ne tik formuoja mūsų pačių supratimą, bet ir stipriai atsiliepia prevencijos stiprumui ir veiksmingumui. Atsiliepia ir vaikams bei suaugusiems, kuriems reikia atitinkamos pagalbos.
Šiuo atveju mokiniams, tiek smurtaujantiems, tiek tiems, prieš kuriuos smurtaujama, reiktų psichologinės pagalbos. Tik neaišku, kaip tokiai pagalbai daro įtaką direktoriaus humoro jausmas? Kaip mokiniui, kuris patiria mobingą, susigrąžinti pasitikėjimą suaugusiais (direktoriumi)?
Kaip mokiniai, užsiimantys mobingu, gali suprasti, kad tai nėra normalu net tada, kai suaugęs ir autoriteto statusą turintis žmogus tarsi neakivaizdžiai palaiko tokį elgesį?
Fizinis smurtas apima daugiau žmonių
Smurtas prieš moteris taip pat yra viena iš tokių problemų, kurias sunkiai atpažįstame, dažnai stereotipizuojame, o prevencija tampa baudžiamasis kodeksas (BK).
BK pavyzdys puikiai atsiskleidė Jurbarko byloje. Dauguma viešumoje gvildeno bausmės klausimą, o ne tai, kaip tampama tokiais, kaip smurtautojas. Kaip mūsų šeimos ir mūsų visuomenė užaugina tokius kaip jis ir kaip to išvengti? Prevencijos tema pasiūlymų nesimatė.
Be to, ar tikrai negalima atpažinti smurto kaip platesnį žmonių ratą apimančio nusikaltimo? Ar, pavyzdžiui, Matuko istorija Kėdainiuose mums neparodė, kad prieš smurtą galbūt užsimerkia ir mokytojai, kaimynai, socialiniai darbuotojai?
Smurtas gali ir turi būti matomas kaip žmonių tinklas. Smurtas yra giliai įsišaknijęs mūsų kultūroje, todėl jo palaikymo tinklas yra platus: šeimos nariai, kaimynai, praeiviai gatvėje, atsakingos ir susijusios institucijos ir ne tik.
Dažnam atrodo, kad ir šiaip ne mūsų reikalas, kas vyksta pas kaimynus. Todėl gali būti sunku pripažinti, kad esam to tinklo dalis.
Policijos požiūris
Manau, kartais svarbių problemų neatpažįsta net policija. Aukos bijo kreiptis, o jų baimei dar didesnę įtaką daro pavienių pareigūnų pasisakymai („mažiau lakti ir raitytis“).
Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis teigė, kad tokių problemų kaip prievartos aukų kaltinimas sistemoje nėra, o žiniasklaidą pasiekę keli atvejai tėra išimtis.
Deja, neįmanoma pateikti jokių skaičių apie tas problemas, nes tokių skaičių niekas nerenka. Kai nėra skaičių, nėra ir problemų.
Ko dar trūksta? Pavyzdžiui, policijos svetainėje nėra jokių nuorodų ir paaiškinimų, kaip elgtis ir kur kreiptis seksualinių nusikaltimų aukoms. To realybėje paaiškinti, pasirodo, negali net pareigūnai ir medikai.
Prieš kelerius metus Vilniuje į viešumą iškilo istorija apie išžagintą moterį, kuri nesulaukė tinkamos pagalbos ir galiausiai nutraukė skausmingą procesą.
Tai rodo, kad ne tik auka, bet ir pareigūnai nežino, kokie pirmieji žingsniai, kas atlieka medicininę apžiūrą, kokią pagalbą aukai reikia suteikti, įskaitant psichologinę, kur ją nukreipti? Tokie atvejai nėra fiksuojami, todėl ir pati problema neegzistuoja.
Policijos atstovai jums nepateiks skaičių, kiek aukų vengia kreiptis į policiją ir kodėl. Ar neigiamą įtaką kreipimųsi skaičiui turi nusistovėję stereotipai, o gal vyrų pareigūnų baimė, kai po prievartos auka turi atpasakoti istoriją kitam, nepažįstamam vyrui?
Ar trūksta moterų pareigūnių, kurios būtų skiriamos tokių aukų priėmimui ir informavimui? Ar pareigūnai apskritai apmokyti, kaip suteikti pagalbą išžaginimo aukai? Ar aukoms trūksta oficialios ir lengvai prieinamos informacijos policijos internetinėje svetainėje tam, kad susipažinti su tuo, kas jų laukia?
Policija turėtų pradėti vesti statistiką, kuri padėtų atpažinti ir deramai reaguoti į nepasitikėjimą, vengimą pranešti ir kitas, panašias problemas.
Vaizdinės priemonės gali būti kitos
Viešumoje su tekstais, pasisakymais ir skelbimais apie smurtą dažnai pateikiamos ir nuotraukos.
Pavyzdžiui, policijos išplatintame pranešime apie smurtą artimoje aplinkoje panaudota nuotrauka vaizduoja tokią smurto sceną: sumušta moteris, vyro kumštis, apgriuvęs pastatas.
Kodėl manau, kad tokia nuotrauka netinkama? Tyrimai psichologijoje rodo, kad vaizdinė medžiaga mūsų pasąmonėje formuoja ir gilina specifines asociacijas tarp vaizdo ir realybės.
Todėl tokia policijos nuotrauka galimai gilina stereotipinį suvokimą, kad smurtas artimoje aplinkoje būna tik nepasiturinčiose šeimose ar partnerystėse (apgriuvęs namas), tik tarp vyro ir moters.
Dažnai straipsniai apie prievartą ir smurtą yra iliustruojami nuotraukomis, vaizduojančiomis vienišą, susigūžusią, nuskriaustą auką. Tai ne tik formuoja bejėgiškumo vaizdą skaitytojų akyse, bet ir greičiausiai traumuoja pačias nusikaltimų aukas, kurios turi save atpažinti simbolinėse, asociatyviose nuotraukose.
Pagalvokite, kaip formuotųsi mūsų požiūris į smurtą, jeigu vietoj nuskriaustų ir susigūžusių aukų, nuotraukose būtų vaizduojami už rankų susikibę ir drąsiai į fotoobjektyvą žvelgiantys įvairūs žmonės (bendruomenės nariai, policijos pareigūnai)?
Nukentėjusiems tokia nuotrauka siųstų žinutę, kad jie ne vieni ir turi pagalbą. Smurtautojams būtų siunčiama žinutė, kad jie yra stebimi, matomi, kad nepasislėps.
Savaime suprantama, kad viena nuotrauka smurto kultūros nepakeis, bet sąmoningas ir nuoseklus tokių žinučių skleidimas duotų teigiamų rezultatų kovojant su stereotipais.
***
Policijos departamento atstovas Ramūnas Matonis atkreipė autorės dėmesį, kad policijos tinklalapyje yra nuorodos, kur kreiptis, patyrus smurtą.