Esame daugiavaikė šeima, auginame 3 vaikus: pirmoką, aštuntoką ir penkiametį. Su vyru dirbame namuose nuo 8 val. iki 17 val. Pabandykite atspėti, kaip viskas vyksta namuose kasdien?

Dienos pradžia – kaip karuselėje

Žadintuvas nuskamba 5 val. 45 min., žmona mielai dar pasivartytų lovoje ir nors 15 minučių papildomai pasivoliotų, bet reikia keltis: pusryčiams ruošia arbatą, verda košę, plauna vaisius, daro užkandžius vaikams visai dienai.

7 val. kompanija jau pabudusi: vyresnysis veda šunį į lauką, prigriebia šiukšlių maišą – dalinamės pareigomis ir atsakomybėmis; mažieji rengiasi ir šaukdami bėga į virtuvę pusryčių... Turime 10-15 min. trumpam pokalbiui ir pradedame skirstytis erdves: tėtis – į darbo kambarį, mama – į balkoną, didysis lieka atsakingas už erdves, tvarką ir mažuosius. Viskas kaip ir būtų neblogai, bet...

Juk mokymasis vyksta nuotoliniu būdu, kur viskas puikiai veikia. Aštuntokui pamoka – 9 val. Ką gi, bandom. Vaikas pasiima kompiuterį ir užsidaro savo kambaryje. Pamokos būtina klausyti – aiškina naują temą. Viskas būtų puiku, bet mažiesiems kantrybės pakanka 30 min., reikia dėmesio, reikia atsigerti, būna, kad kažkuo nepasidalina, todėl zuja aplinkui, stebi, kas vyksta, klausinėja, sugalvoja padainuoti, įsijungti filmuką garsiau nei įprastai... Aštuntokui susikaupti tikrai sudėtinga.

10 val. į pamoką reikia jungtis pirmokui – laisvų kompiuterių nebėra, nes 3 kompiuterius jau naudoja kiti šeimos nariai. Mamai susirinkimas online, tėtis bendrauja dėl naujos sutarties su potencialiais klientais, aštuntokas turi daryti testą, nes laikas ribotas ir 10 val. 45 min. jis tiesiog nebebus aktyvus...

Pirmokui kažkas stringa. Kylą įtampa, mama negali išeiti iš susirinkimo, pirmokas ašaroja, tėtis nervinasi dėl kylančio triukšmo, o aštuntokas negali susikaupti ir laikas spaudžia. Optimizmas senka... Pats mažiausias tada tyliai prisėlina ir siūlo tėčiui pažaisti, nes vienam pabodo.

Per pietų pertrauką – antras kvėpavimas

12 val. 15 min. pietų pertrauka: greitai užkandame, pasikalbame, padaliname naujų darbelių, užsiėmimų – reikia dirbti mamai ir tėčiui. N-tąjį kartą bandome paaiškinti, kad reikia būti tyliai ir netrukdyti vieni kitiem, bet vaikams pabodo, kad reikia patiems užsiimti ir būti savarankiškiems. Aštuntoką erzina mažyliai, nes per juos negalima susikaupti, o pirmokas tiesiog liūdi, nes nepavyko prisijungti ir pasikalbėti su mokytoja...

Mamai susirinkimų popiet nebėra, todėl pasisodina mažąjį ir viena ranka dėlioja dėliones, kita rašo el. laiškus, o kartais kalba telefonu, padavusi guminukų maišelį, kad būtų tylu ir direktorė kitame telefono gale negirdėtų pašalinių garsų. Tėtis su pirmoku kartu: ryšys yra – užduotys online, o tėtis viena akimi skaito sutartis.

15 val. svarbus susirinkimas online abiem tėvams, prašome didžiojo būti aukle, nes kitaip niekaip... Namų darbai nueina net ne į antrą planą, o į kada nors. Gal į vasarą, kai atostogausime pas senelius. Trijulė stato palapinę ir konstruoja lego, žiūri filmukus ir dėlioja dėliones.

17 val. geros nuotaikos ir optimizmo nelikę nė kvapo – visi pavargę ir išsiderinę...Tėtis tvarkosi, mama lekia į artimiausią parduotuvę, o didysis atsikvepia – jam pagaliau laisvė. Po valandos ruošiame vakarienę, kalbamės, einame pasivaikščioti į mišką arba tiesiog važiuojame pasivažinėti miestelio gatvėmis... Reikia poilsio ir atitrūkti nuo įtemptos dienos.

21 val. tyla ir laikas miegoti. Taip jau daugiau nei 5 savaitės ir baterija senka...

Priekaištai dienyne

O tada mama įsijungia elektroninį dienyną: „Jūsų sūnus neatliko namų darbų ir 5 testų online“, „Jūsų sūnus nedalyvavo pamokoje“, „Jūsų sūnus pridarė daug klaidų“...

Tikrai?! Žinome, bet mūsų sūnus šiandien buvo su dviem mažaisiais, dirbo aukle, nes kitos galimybės ir išeities šiandien nėra... Mums svarbu išsaugoti darbo vietas, o auklės ar močiučių į pagalbą kviesti negalime dėl karantino.

Savaitgalį bandome pasiaiškinti temas, kurių aštuntokas nesuprato prieš 2 savaites. Kažką išspręsime, o kažko taip ir liksime nesupratę ir bus nelemtas dvejetas. Stengiamės daryti, rašyti, mokytis, įsiminti, nors tas padarymas dvejeto neištaisys.

Mokytojai įgudo, tikrai siunčia krūvas užduočių, prisijungė įvairiose programose, bet retas realiai pasikalba su mokiniais artimiau ir išsiaiškina, su kokiomis problemomis susiduriama... Nesuprato užduoties, daug klaidų – rašom 2, neatsiuntė projekto per savaitę – 2...

Na, taip, drausmė svarbu, mokytis reikia, programą išeiti reikia, BET... Tose formose, ataskaitose juk būtina parodyti, kad dirbama, kad pateiktos užduotys ir išsiųsti projektai. O ką daryti tėvams, kurie nedirbti tiesiog negali ir augina kelis vaikus? O pamokos vyksta pamokų laiku dienos metu.