Rašau savo pasakojimą ne dėl keisto ekshibicionizmo, o dėl nuoširdaus noro įspėti merginas, kad būna ne vien rožės, bet ir jų dygliai...
Meilė mane skraidino ilgiau negu kitus – kas kalba apie rožinį pirmųjų mėnesių periodą, tai mūsų saldusis medaus mėnuo truko visus dvejus metus. Daug? Galėjo būti daugiau.
Bet dvejų metų pabaigoje kai kam turbūt pasidarė įdomu, kur žolė žalesnė ir tai nebuvo tradicinė „meilužės“ istorija, nes esu tikra, kad vargšė antroji mergina apie mane nežinojo.
Vakare jis parėjo užtrukęs, o kai paklausiau, kur, atsakė – paštomate. Linktelėjau ir tada sekė normalus, natūralus klausimas – ką pasiėmei, kokia buvo siunta? Vaikinas galėjo atsakyti bet ką, pasakyti, kad iš „Aliexpress“ atėjo telefono dėkliukas, iš kitos el. parduotuvės atėjo sporto papildai, galų gale – kad atsiuntė man smulkmenėlę, bet tai staigmena, ir jos nesugadinčiau. Bet jis... sutriko.
Nuo tokio paprasto klausimo jis sutriko ir ėmė mekenti, ir tik tada atkreipiau dėmesį. Paklausiau dar kartą, kas čia yra, jis visai susimaišė, ėmė lementi neaišku ką. Paėmiau siuntinuką ir atidariau – net nesusigaudė paimti iš rankų, pats stovėjo įkaltas...
Siuntoje buvo pakabukas su Zodiako ženklu, bet ženklas nei mano, nei jo, nei mūsų motinų... Tokia kvaila detalė, kuri išdavė skaudžiausią man dalyką.
Visos patyrusios šią šleikštulio, pykčio ir skausmo pilną akimirką supras, ką tuo metu jaučiau. Skraidė po kambarius daiktai, ilgai aiškinomės, verkiau aš ir verkė jis, pokalbiai ir bandymai kažkur pajudėt iš skausmo taško truko netgi ne vieną dieną...
Ir vis tiek baigėsi, nes aš negalėjau neįsivaizduoti jos veido ar jo rankų, be to, svarbiausias faktorius šiuo atveju yra laikas, nes kai tu įsižiūri kažką naujo vos po dvejų metų?
Dveji metai – daug romantikai ir mažai nusibodimui... Aš žinau, kad esu verta ir kad sutiksiu žmogų, kuriam dveji metai su manimi tebus kelio į šeimą pradžia. Stiprybės noriu palinkėti visoms moterims ir merginoms, kurios išgyvena tai, ką aš dabar išgyvenau.