Paskambina ir sako: „Nusprendėm iki metų pabaigos sumažinti jums nuomos mokestį. Visus palietė pandemija, norime su vyru kažkaip padėti, suprasdami, kad visiems dabar sunku.“
Fun fact – mano puikiosios nuomotojos šeimos verslas – mažmeninė prekyba. Per vieną dieną jos su vyru verslo pajamos nukrito iki 0.
„Gal atleidot žmones?“ – klausiu.
„Ne, – sako, – neatleidom, laikom visus, kol tik galim.“
„Tai gal bent į prastovas išsiuntėt (čia kai nėra darbo, bet vis tiek moki 40 proc. algos)?“ – teiraujuosi.
„Ne, neišvarėm, turim dar kažkiek „lašinukų“, tai nusprendėm pasidalinti, negi į kapus visa tai neštis?“ – atsako.
Visad sakiau, kad krizė – ekonominė, komunikacinė ar, pavyzdžiui, žmogiškoji – darbuotojo atleidimas, yra vienas svarbiausių santykių etapų, nes labiau nei bet kada išryškina tikruosius mūsų sluoksnius. Tik tada, kai sunku, pasimato, kiek mumyse žmogiškumo.
Atvirai sakant, mane labiau sujaudino net ne sutaupysiami pinigai, kiek pats šis gražus žmogiškas gestas. Pačiam net prašyt nešautų į galvą, o čia paskambina ir sako – mokėsi mažiau ir viskas.
Šita krizė – praeis, visos krizės praeina. Tik į kai kuriuos žmones turbūt jau visiems laikams kažkaip kitaip žiūrėsim, nes turime įsimintinus XXX 888 prekybos centrų, bet turime štai tokius gerumo ir žmogiškumo pavyzdžius.