Nuo kovo 13d. esu Vokietijoje. Atvykau čia, nes mirė mano senelis. Mirė jis nuo COPD, tai ne COVID-19, todėl nebus čia skambios antraštės, bet simboliška – tai taip pat plaučių liga. Atvykau viską metęs ir nepasiėmęs beveik jokių daiktų. Nes neturėjau kada apie tai galvoti.
Kai tau naktį paskambina ir pasako, kad tavo šeimos narys miršta – tu imi ir varai. Imi ir varai. Nes toks yra amžinas visatos dėsnis – šeima yra svarbiau už daiktus.
Gal kažkam skamba metaforiškai, romantizuotai, poetiškai, bet žinot, kai pamatai savo senelio atšalusį kūną – staiga supranti, kad tai nėra poezija. Tai yra faktas. Dar neseniai senelis buvo čia ir skaldė bajerius, kai pasakodavau jam kaip man sekasi su grupe, meilės reikalais ir šiaip gyvenimu – o dabar jo jau nebėra. Ir niekada nebebus.
Niekada.
Išvykau aš tada, kai skrydžiai dar vyko. Realiai – tai buvo paskutinė diena. Iš karto po to – viskas sustojo ir pasaulis pasikeitė. Dabar atrodo, kad tai buvo taip senai, tiesa?
Toks jausmas, kad senelis pats pasišaukė mane ir norėjo apsaugoti mamą. Jeigu būtų išėjęs bent diena vėliau – galimai būčiau strigęs Lietuvoje ir negalėčiau apkabint mamos ir padėti jai šiuo sunkiu metu.
Aš tiksliai iki smulkmenų nežinau visko, kas vyksta Vokietijoje, nes domiuosi tik pagrindine informacija. Visą laiką skaitau ir seku Lietuvos naujienas. Vokiečiai kažkaip susitvarkys – jie visada tai padaro. Jų medicinos sistema yra galinga. Viena geriausių pasaulyje. Kol kas jiems viskas gerai. Nežinau kaip rytoj ar po savaitės – bet kol kas jie laikosi neblogai.
Bet dėl Lietuvos man buvo neramu. Nesupraskit klaidingai – nesakau, kad lietuviai yra kažkokie prastesni. Ne. Atvirkščiai – mūsų šalies žmonės yra nuostabūs. Bet politikai. Na, suprantat.
Bijojau tiek dėl valdančiųjų (dėl visiems turbūt savaime suprantamų priežasčių) tiek ir dėl opozicijos. O jei tiksliau, labiausiai bijojau – dėl jų tarpusavio santykio, kuris dažniausiai yra grįstas kova, negatyvu, pykčiais, į kuriuos dažnai esame įtraukiami ir viso to „vaisius“ jaučiame mes – paprasti šalies žmonės.
Nuoširdžiai pasakysiu – bijojau, kad opozicija naudosis šia situacija vien tam, kad pasiimti valdžią į savo rankas. Juk jie puikiai išmano kaip veikia dabartinis pasaulis, sistema, technologijos bei žmonių psichologija. Jie žino kaip visu tuo naudotis, kad pasiekti savo tikslo. Kažkas gal būt sakysit – tai ir gerai, tegu, lai keičiasi ta valdžia, nes šita visiškai nesusitvarko, bet.
Praėjo keletas dienų ir pasidarė ramiau. Stebint soc. medijas man pasidarė gera ir gražu žiūrėt į Lietuvą. Keleto iniciatyvių žmonių dėka ji tapo vieninga. Niekas pasidarė nebesvarbu – nei statusai, nei vardai, nei įsitikinimai.
Krizės akivaizdoje mes tapome vienis. Mes jungėmės, padėjom vieni kitiems. Aukoti pinigų, jungtis į komandas. Net ir žmonės, kurie neseniai bandė savo koncernu užvaldyt šalį – ir tie ėmė padėti.
. Svarbiausia dabar – laikytis kartu ir būti vieniu. Žinoma, ne tiesiogine prasme, o per atstumą, saugiai, pagal reikalavimus. Tiesiogine prasme mums dabar reikia palikti vieni kitus ramybėje ir, jei tai nėra gyvybiškai svarbu – niekur neiti. Pabūti namuose ir pakentėti.
Bet mintyse – mes turim būti vienis.
Kas tas vienis? Žinot, sėdžiu, mąstau ir suprantu, kad tas vienis mes esam visada. Ne tik kai krizė. Ne tik kai blogai.
Aš žinau, kad daug ką šiais laikais užknisa ar erzina „hipiškumas“, atvira meilė ir teisybės ieškotojai. Kažkas net ir skaitydamas šitą tekstą sakys, kad ne laikas dabar toms dvasinėms pamokėlėms arba „gyvena jis rožiniam pasaulyje“.
Keista, kad taip yra. Keista, kad gyvenam laikais, kai tokie, regis, nuostabūs dalykai užknisa žmones. Kiek kartu buvo stebimasi ir net juokiamasi iš mano to gerumo ir mąstymo, kad žmonės nėra joks planetos vėžys, o gyvenimas iš tikrųjų yra dovana ir džiaugsmas.
Buvo sakoma: „Durnas tu – žmonės yra blogis. Viskas yra blogai. Visi galvoja tik apie save. Gana sapnuot. Atsibusk. Realybė yra kitokia.“
Ir taip. Žmonės nėra vien šviesa. Žmonės turi ir kitų pusių. Kai kurios iš jų – labai tamsios. Tokia ta realybė ir jos aš neneigiu. Bet žinot, žmonės turi daug pusių. Net ir ta tamsa – tai irgi yra tik viena pusė. Ir ji turi egzistuoti. Mes visi esam vaivorykštės pilnos spalvų.
Tik ne visi tai suvokiam ar atrandam. Kai kurie iš mūsų pasirenka vieną spalvą ir joje praleidžia visą gyvenimą. Ir viskas su tuo gerai – galima ir vienoje spalvoje gyventi – kodėl gi ne? Visi mes esam laisvi rinktis.
Bet mes galime rinktis. Tai ir yra mūsų stebuklas. Žinoma, sovietų sąjunga mūsų genofonde diegė priešingą sistemą ir žmogų matė kaip tiesiog „mėsos gabalą“ – be jausmų, be norų, aistrų, pomėgių, be idėjų, be nuomonės, be požiūrio, be asmenybės.
Ir tai yra didžiulė kolektyvinė trauma, persiduodanti iš kartos į kartą, kurios pasekmes mes vis dar jaučiame kasdienybėje, bendravime. Tarpusavio bendruomenėje. Ypač ji atsispindi vyresnėje kartoje, bet paliesti esame visi.
Ir dėl to aš mus visus apkabinu.
Mes to neplanavom ir nepasirinkom. Tai su mumis buvo padaryta prieš mūsų valią. Ir todėl atleiskim sau ir vieni kitiems, jei kartais tai vis dar išlenda laukan.
Trumpa pauzė. Pabūkim su šiuo jausmu. Jį svarbu mums suvokti, priimti. Jis yra. Jis skauda, bet jis yra. Įkvėpkim minutėlei. Įkvėpkim. Palaikykim.
Ir paleiskim.
Nes tai jau praeitis. Dabar jau kiti laikai. Dabar mes esam čia, o ne ten. Dabar tu gali, kaip Mamontovas dainuoja, rinktis „kieno tu pusėje.“ Ir aš dar kartą noriu trumpai apie tą vieną iš pusių.
Gerumas ji vadinasi. Gerumas yra mumyse. Visada ten gyvena. Mūsų sielose jis turi didelį atskirą kambarį, su plačiaekraniu TV, kuriame sėdi ir laukia mūsų prisėdant šalia. Tik mes arba pas jį užeinam arba ne. Ir nors kartais gali atrodyti kitaip – tai mūsų sprendimas.
Mano siela – vadinasi, mano ir sprendimas. Mano siela – vadinasi, aš ir vairuoju. O kas gi daugiau, jei ne aš? Vairuoju aš. Ir galiu važiuoti kur tik noriu. Ir nuo to, kaip man vairuojasi, priklauso ne tik mano, bet ir aplinkinių gyvenimas. Daugybė prasmių ir prizmių.
Parodyk savo koncerte kažkokį judesi – ir galimai ji kartos vaikai mokyklose. Aš tik pastebėsiu – tas pats galioja ne tik koncertuose, bet ir politikoje. Visur ten, kur tavęs klauso. O tavęs nuolatos kažkas klauso. Ir ne, tai – ne paranoja.
Noriu grįžti prie to, nuo ko ir pradėjau. Senelis.
Žinot, visas šis įvykis man parodė paprasta faktą. Kai stovi prie šalto artimojo kūno – supranti, kad tai ir yra tik kūnas. Mes esame tai, kas gyvena jame. Ta energija. Mes esame tai, ką mes darome su tuo kūnu.
Ir kai stovi prie artimojo šalto kūno, supranti, kad būtent tai ir yra svarbiausia – ką mes visi veikiam, kol esam čia. Kol mes dar gyvi. Ką veikiam su savimi ir – svarbiausia – ką mes veikiam vieni su kitais.
Suprantat. Vieną dieną mes visi išeisim. Numirs mūsų šitas kūnas. Bet tai, ką mes kiekvienas veikėm, kol buvom čia – išliks. Kažkieno atsiminimuose, knygose, o garantuotai – aidu visatoje.
Kažkada mes visi būsim tik aidas beribėje visatoje.
Su mama kalbamės, kad kai pagalvojam apie senelį, jo visą gyvenimą – negalim prisimint nei vieno blogo dalyko. Jis visada buvo nuoširdus, paprastas žmogus. Niekada niekam specialiai nekenkė ir per daug nekonfliktavo. Toks tikras lietuvis.
Augino sau daržoves, dirbo dėl šeimos, dainavo dainas, o kai buvau mažas ir dariau mažų žmonių „iškadas“ – duodavo man velnių. Kai paseno – virtuvėj garsiai skaitydavo močiutei laikraštį ir paaiškindavo, ką ten per televizorių tie žmonės sako.
Nes jis skaityt mokėjo. Ir girdėjo bei matė čiut geriau nei močiutė. Močiutė, deja, dėl sovietų daug ko taip ir neišmoko. Jai ne taip gerai pavyko prisitaikyti prie pasikeitusio pasaulio. Bet užtat ji turėjo pačią didžiausia širdį pasaulyje, kuri apglėbdavo ir priimdavo visus. Ir tai yra jos aidas, kuris liko. Tai yra tai ką ji paliko manyje. Tai, ko aš dar vis mokausi.
Tą sugebėjimą mylėti ne žmogaus veiksmus, o žmogų. Tą atleidimą. Tą paprastumą – ne programėles ir verslo modelius ji kūrė, o bulvinius blynus kepė. Ir buvo jie žiauriai skanūs. Vaikystės kiemo draugai – jūs tai tikrai prisimenat.
Matot, pradėjau apie senelį, bet jau kuris laikas kalbu apie močiutę. Kalbu, nes jie abu buvo vienis. Vieno be kito jų neįsivaizduoju. Visą gyvenimą pragyveno kartu. Įveikė viską – pasaulinius karus, sovietų sąjungą, skype'o atsiradimą. Viską.
Pasaulinius karus. Karus. Kai žmonės neturėjo ką valgyt, namų ir mirė. Milijonais.
O mes dabar? Skiriamės vos tik įvyksta koks sunkumėlis. Kokie tie sunkumėliai šiais laikais? Supraskit teisingai – turiu omeny ne dabar, kai vyksta pandemija, o kai gyvenimas verda pilnu tempu. Ne tokį padažą prie burgerio padavė? Baigėsi „Netflix“ abonementas? Ech.
Kai per Kalėdas paskutinį kartą mačiau senelį ir jam pasakojausi apie savo bėdas – kad čia nenusprendžiu, ar man plaukus dažyt, ar ne, kokią dainą dėt į albumą, kad su grupe ne viskas sviestu teptai eina, senelis, gulėdamas suparalyžuotas lovoje, atsisuko į mane ir pasakė: „Kad man tavo bėdos vaikeli, kad man tavo bėdos...“ : ))
Žinau, žinau. Bėdos kiekvienam savos. Tas irgi tiesa. Kas vienam atrodo didelis dalykas, kitam gal kels juoką ir atrodys menkniekis. Tokie mes esam – vienis, bet ir skirtingi.
Bet vis tiek – vienis.
Ką aš norėjau pasakyti – svarbu, kad mes apskritai esam. Tad kol dar esam – būkim ne tik sau, bet ir su kitais. Reikia turėti laiko sau, reikia galvoti apie save, bet reikia nepamiršt ir kitų.
Mes esam „community-based“ (liet. „bendruomenės pagrindu veikianti“) rūšis. Mums reikia bendrumo iš prigimties. Mums reikia vieniems kitų. Net jeigu ir sau kartojam priešingai – tai dažniausiai dėl to, kad kažkada kažkas įskaudino. Bet paskutinį dešimtmetį mes visi kenčiam, nes pamiršom šį faktą. Kad mums reikia vieni kitų. Tapom stipriai vien tik apie save. Vien tik į save.
Vieną dieną mūsų kūnų čia nebeliks. Bet energija – ji išliks. Įgaus kitą pavidalą. Ir gal rašys straipsnį į žiniasklaidą. O gal paaukos pinigų. O gal apkabins tą, kuriam sunku. O gal pagaliau nebežudys ir nebenaikins gamtos bei jos sutvėrimų vien tam, kad galėtų patenkint savo ne pirmo būtinumo poreikius? Gal. Svarbiausia – kad tai bus.
Suprantat. Svarbiausia, kad mes apskritai esam gyvi. Kad mes esam – tai yra svarbiausia. Kokie mes ten bebūtumėm, bet mes esam. Ir galim patirti viską – džiaugsmą, euforiją ar tą patį skausmą. Gal skausmas užknisa – bet džiaugsmas tame, kad jį galime patirti. Kai mūsų kūnai numirs – net ir to nebeliks.
Dabar žiūriu į Lietuvą šiomis dienomis. Daug pykčio. Mes pykstam ant tų, kurie grįžta, mes pykstam ant tų, kurie yra šalyje. Mes pykstam ant tų, kurie nieko nedaro, mes pykstam ant tų, kurie kažką daro. Mes pykstam. Ir tai yra normalu.
Mums visiems dabar skauda. Kad negalim žaisti kaip anksčiau. Kad negalim daug ko daryti. Kad esam uždaryti. Kad valdžia ne viską daro teisingai. Mes pykstam ir liejamės vieni ant kitų. Internete, namuose, viešbučiuose. Mes linkim kažkam kalėjimo, o kažkam net mirties. Mes esame pikti. Mums skauda. Ir tai yra labai suprantama. Mums nepatinka ta realybė, kuri dabar už lango. Mes turim daug energijos – bet negalim jos išleisti.
Mes pykstam.
Ir žinot. Pykim. Pykim ir nelaikykime to viduje. Negerai yra laikyti. Situacija tikrai yra užknisanti. Bet ir neiškraukime to vieni ant kitų. Tavo šeimos narys ar draugas, nėra kaltas dėl šio tavo skausmo. Tad ir neskriausk jo.
Juk yra daugybė veiklų, kuriomis galim užsiimti – sportas, kūryba, skaitymas, kažkokių naujų dalykų išmokimas. Per šitą laiką, kai daugiau būnam savo mintyse – galim atrasti įdomių dalykų apie save. Apie kitus. Apie viską. Mes dabar galim nedirbt ir niekas neturi teisės mums dėl to knisti protą. Įsivaizduojat? Mes dabar turim tiek daug laiko. Marias to laiko mes dabar turim. Kažin ar kada nors jo tiek turėsim vėl. Tai ir išnaudokim jį.
Kol kas aš dar Vokietijoje. Ką tik, laikydamiesi saugių atstumų ir mažam žmonių rate – palaidojom senelį. Pagrojau jam dainą. „Ramybė“ ji vadinasi. Kažkada kai vėl bus galima – sugrįšiu ir padainuosiu dainą kitą gyvai ir jums. Ne per ekraną. Gyvai. Ekranų mes dabar „privalgysim“ tiek, kad pakaks mums dar metams į priekį.
O kol kas kasdien mintyse dainuoju dainas, kad Lietuvoje nebūtų daug mirčių atvejų. Nes tai juk yra svarbiausia. Kad liktume gyvi. Kad būtume. Jau sakiau tai. Bet pasakysiu dar ir dar: Kažkada mes visi ir viskas, ką mes darėme vieni su kitais – bus tik visatos aidas. Tad kol esam čia – būkim vieni su kitais taip, kad tas aidas skambėtų lyg pati gražiausia simfonija. Net jei ir labai sunku taip būti, net jeigu ir nelaiko nervai – vis tiek pabandykim mylėt, o ne nekęst vieni kitų. Tame daugiau prasmės juk ir naudos.
Apkabinu mus visus ir tikiu, kad anksčiau ar vėliau visa tai pasibaigs.
Apkabinu ir tikiu, kad mes suprasim to priežastis ir pagaliau išmoksim gyventi tokiame santykyje su planeta, kuris garantuos, kad tokie dalykai, kokie vyksta dabar – daugiau nepasikartos. Mes turim technologijas, mes turime protą. Mes išmanom dalykus. Savo maistą, būstą ir veiklas galim gaminti ir organizuoti taip, kad tai nekentų nei šitai nuostabiai planetai nei jos gyventojams – tame tarpe ir mums patiems.
Tikiu, kad galim.