Karas tarp vieną vyrą mylinčių moterų – amžinas. Ir nesvarbu, ar vyras yra mylimasis, ar sūnus – moters rankos laiko jį stipriai. Ne išimtis ta tiesa ir mano situacijai. O jeigu dar yra trečia moteris...
Dabartiniam vyrui aš esu antroji žmona. Su pirma žmona vyras susituokė labai jaunas, dar studijuodamas. Dėl tos jaunystės jie ir išsiskyrė – kiek vyras pasakojo, nebuvo kaži kokių didelių problemų, išskyrus paprastą nemokėjimą būti šeimoje.
Smulkmenų vyras niekada nepasakojo, bet žinau, kad meilė buvo labai didelė. Tačiau viskas jau yra pasibaigę ir praeityje, jie nebendrauja. Viskas būtų kaip ir gerai, jei ne anytos begalinė meilė pirmajai vyro žmonai.
Dėl tos buvusios meilės vyras vis rečiau mane vežasi pas savo motiną. Nes kai būname pas ją, visada yra prisimenama pirmoji žmona.
Anyta visada dalinasi prisiminimais, lygina mus tarpusavyje. Nežinau, tyčia ar netyčia, bet dažnai mane pavadina pirmosios žmonos vardu. Jei aš kažką padarau ar pasakau ne taip, tai anyta visada liūdnai sako: „O va su savo martuke visada puikiai supratome viena kitą, ji man ir liko kaip dukra.“
Tikiuosi, vyro tokia meilė pirmajai žmonai nekamuoja, nors jau nebesu tikra. Niekada jis savo motinai nėra dėl tokių pasakymų prieštaravęs. Gal nemato prasmės, o gal pirma meilė tikrai nerūdija – stengiuosi nesigilinti į jo poziciją.
Apskritai mėgstu išlaikyti taiką, esu mandagi. Todėl visada stegdavausi neparodyti susierzinimo ir nuoskaudos, bet paskutinį kartą tikrai trūko kantrybė.
Anyta per šventes padauginus šampano išsidavė, kad dar slapčia viliasi, jog jos sūnus su pirmąja žmona kada nors galų gale susitaikys ir sueis gyventi kartu. Tada jau paklausiau: „Jūs suprantat, kad aš girdžiu? Žinot, prie ko kalbat?“
Tikrai buvo skaudu ir apmaudu, kad niekada nebūsiu pripažinta ir visada būsiu ta antroji, kuri nėra laukiama. Vaikų mes neturim, taip nusprendėm abu su vyru. Tai anyta ir šitoj vietoj nepraleidžia progos priminti, kad vyras su pirma žmona planavo kitaip ir kad štai, mes dabar išsidirbinėjame, o va pirmoji žmona buvo visai kitokia, suprask, normali.
Dėl šios priežasties visada stengiuosi palaikyti atstumą ir vyras nenoriu, kad per dažnai lankytųsi pas motiną. Ima lįsti į širdį baimė, kad anytai besistengiant ta jos svajonė išsipildys.
Labai sunku įtikti, bet daugiau ir nesistengiu to padaryti. Vyras visgi pats mane pasirinko. Noriu tik palinkėti kitoms anytoms turėti kuo mažiau iliuzijų, kalbant apie marčią. Juk sūnus su ja bendrauja, gyvena, o ne jos. Tai – sūnaus gyvenimas, ne mamų.
Šis pasakojimas dalyvauja istorijų apie anytas konkurse. Siųskite savo pasakojimą adresu pilieciai@delfi.lt ir laimėkite puikius prizus.