Kabina – pats mieliausias ir saugiausias kampelis, ir ne tik pandemijos siautėjimo laiku. Aikštelė paprasta, kaip mes vadiname, žalia. Nėra vandens, tualeto, bet už tai nėra aplink vaikštančių įkyrių turistų.
Magistrale pravažiuoja viena kita mašina, aikštelėje stovi gal koks dešimt sunkvežimių. Lietuvos, Rumunijos, Lenkijos Bulgarijos. Vietinių nėra jie namuose, bet naminiams vairams yra daugiau šansų užsikrėsti virusu, nes jie vaikšto į darbą iš darbo, į parduotuvę, gal ir į barą – kur dar galima – užsuka. Mes nevaikštome, mes važiuojame ir virusai mūsų nepasiveja.
Tylu, ramu, maisto ir vandens turiu, jaučiuosi kaip rojuje. Kiekvienas savame kambarėlyje verdame, miegame, vienas pas kitą į svečius nevaikštome ir prie to pačio krūmo netupime.
O degalinėse dabar ne ką geriau. Vyrai sakė, kad kai kuriose tualetai ir dušai uždaryti – nėra net kur prisileisti vandens. Bent jau pandemijos metu galėtu neriboti vandens... Kai per 1999 metų krizę buvome užstrigę Europoje, tai ne tik dušus nemokamus padarė, bet ir maisto atveždavo.
Turiu pasakyti, kad paskutiniu metu Europoje, išskyrus vieną kitą valstybę (Daniją, Švediją, Prancūziją ) prisileisti bakelį vandens tampa problema, bet ir čia prisitaikome. Pasiimame daugiau bakelių, progai pasitaikius prisipilam ir turi užtekti iki kito karto.
Šviečia saulutė, bet pučia žvarbus vėjas, tai lauke vaikščioti – menkas malonumas. Peršalsi, kostelėsi ir nebežinosi, ar tai parastas aristokratiškas kostelėjimas, ar jau likimo ant galvos dedama lemties karūna. Sutiksite – pasirinkimas ne koks.
Šalia sustojęs kolega nebijo atšiauraus vėjo – krapštosi prie mašinos. Vienas kitam nepadedame, nes aš nežinau, iš kur jis atvažiavo, o man nesinori jam aiškinti, kad atplaukiau keltu iš Anglijos, kuriame visi vairuotojai valgė ir laiką leido vienoje nedidelėje erdvėje.
Plaukiojantys keltais puikiai žino, kad plaukia kartu vyrai, buvę Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje... Iš esmės – visi esame vienoje karantino trasoje.
Nesu baugus, tikiu šventa likimo taisykle: „Jei lemta būti pakartam – nepaskęsi“. Bet sugrįžęs į automobilį, dėl visų ramybės praskalavau gerklę stipriai sūdytu vandeniu ir sukramčiau česnako skiltelę.
Man kol kas viskas gerai. Neramu tik dėl namiškių. Žmona ramina, sako, mes laiką leidžiame savame kieme, o mūsų kiemą nuo visokių ateivių saugo vilkė Bela. O baisios žinios plaukia iš viso pasaulio.
Dienoraštį rašau, nes... Geriau pačiam kažką rašyti, negu nuolat skaityti, kiek užsikrėtė, kiek numirė ir vis galvoti, kada ta rykštė pliaukštelės per mano ar mano artimųjų nugarą.
Visi kabinos kampai pilni namuose ruoštų uogienių, daržovių, pagal ypatingą žmonos receptą užvekuotų košių. Žmona išlydėjo kaip į karą. Nors už lango pavasaris, bet įdėjo žiemines pirštines, kepurę, šaliką, šiltas kojines ir liepė pasiimti šiltą striukę. Jau beveik 40 metų mylimoji taip rūpinasi, tikriausia dėl to visada laimingai grįžtu namo. Privalau grįžti laimingai ir šį kartą.
Sekmadienio pavakarę aikštelėje pasirodė pareigūnas. Sėdėjau atsitraukęs užuolaidas, tai stabtelėjo prie mano mašinos.
„Viskas gerai?“ – paklausė per pravirą langą.
„Jokių problemų“, – atsakiau.
„Geras viešbutis“, – šypsodamasis parodė į kabiną.
„Labai geras ir saugus“, – atsakiau ir policininkas, kilstelėjęs nykštį, nuvažiavo.
Smulkmena, bet nuotaiką pakėlė. Vai taip ir gyvename, kiekvienas savo pareigas vykdydami.