Mes, medžiai, esame geriausi žmonių draugai. Mūsų sandara taip pat labai panaši. Jūs turite liemenį ir rankas, o mes kamieną ir šakas. Jūs remiatės į žemę kojomis, o mes šaknimis. Jūs kvėpuojate plaučiais, o mes lapais, kurie atlieka ne tik plaučių, bet ir širdies darbą.
Mūsų šaknys ima iš žemės vandenį, kurį į viršų, kamienu, prieš žemės traukos jėgą, siurbia lapai. Be to mūsų lapuose vyksta gyvybei žemėje svarbiausias, reikšmingiausias procesas – fotosintezė. Tai – organinių medžiagų gamyba panaudojant saulės energiją ir dalyvaujant žaliai medžiagai chlorofiliui.
Šito proceso metu mes sunaudojame anglies dvideginį, kurio į atmosferą labai daug išsiskiria jūsų, mieli žmonės – Homo sapiens, dėka. Jūsų fabrikai, automobiliai ir jūs patys išskiriate anglies dvideginį, kuris skatina klimato pasikeitimą, sukelia šiltnamio efektą, o mes jį mažiname ir dar išskiriame kažkiek deguonies, kuris reikalingas jums kvėpuoti.
Atminkite, kad medžiai, kaip ir jūs, žmonės – gyvos, kvėpuojančios būtybės su oda, kurioje jūsų kai kurie nesusipratę palikuonys peiliu išraižo: „Jonelis+Raselė=meilė,“ kraujagyslėmis, kraujo apytaka ir nervais.
Mes jaučiame skausmą ir džiaugsmą, turime paranormalių ir gydomųjų savybių. Su geru, mus suprantančiu žmogumi mes galime bendrauti, gydyti jo sielą ir kūną, keisti charakterį, teikti paguodą ir gyvenimo džiaugsmą.
Savo šaknimis mes sutvirtiname žemę. Dėl to stabilizuojame, apsaugome nuo erozijos kalvas ir šlaitus. Mes ne tik sutvirtiname dirvą savo šaknimis, panašiai, kaip jūs tvirtinate betoną plieno virbais. Mes apsaugome dirvą nuo drėgmės pertekliaus. Daug vandens sulaiko mūsų lajos ir jį čia pat išgarina. Be to vandenį iš žemės siurbiame per mūsų šaknis, naudojame jį savo reikalams, o dalį jo išgariname per lapus. Dėl to mes apsaugome žemę nuo vandens pertekliaus.
Jeigu mes augame mieste, tada mūsų amžius būna beveik toks pat, kaip ir jūsų – apie 80 metų. Tačiau tie mūsų broliai, kurie auga natūraliose sąlygose, gali sulaukti net 500 ir daugiau metų.
Reiškia, dalį savo gyvenimo mes aukojame, kad jums mieste būtų geriau gyventi. Kartu su savo pusbroliais ąžuolais mes dar senovėje saugojome jus lietuvius nuo priešų. Jūsų pirmtakai iš mūsų medienos statė pilis, rentė tvirtas sienas, gamino lankus ir ietis, kūreno laužus.
Ne tiktai apsisaugoti nuo šalčio, bet ir tam, kad pranešti apie artėjančius priešus. Mūsų medieną naudojo įvairiems namų apyvokos rakandams: stalams, kėdėms, statinėms, ratams, rogėms gaminti. Vėliau, kuomet jūs, lietuviai apsikrikštijote, labai daug savo medienos mes paaukojome kryžiams gaminti.
Pavasarį mes dosniai jus aprūpiname savo krauju-sula. Tik po to neužmirškite kamštuku užkalti žaizdos mūsų kamiene.
Dar ne taip seniai – prieš 200 metų buvo žmonių, kurie jautė ypatingą ryšį su mumis. Gimus vaikui, tėvai kieme arba sode pasodindavo medį. Tarp medžio ir vaiko dažnai užmegzdavo papildomą ryšį – sodinant medį į duobę įdėdavo placentą.
Vėliau medis ir vaikas išlaikydavo paslaptingą ryšį: jeigu vaikas kur nors svetimoje šalyje susirgdavo, imdavo skursti ir medis. Jei medis augdavo vešlus ir tvirtas, tėvai būdavo tikri, kad jų vaikui, esančiam toli nuo tėvynės, viskas klostosi gerai.
Atminkite, kad visos gyvos būtybės – augalai, tame tarpe ir mes, medžiai, gyvūnai ir jūs, žmonės – turi ne tik fizinius kūnus, sudarytus iš atomų ir molekulių, bet ir jų priešingybes – energetinius kūnus. Tai patvirtina švytintys laukai (auros) apie kūnus ir mūsų kamienus, kurias galima užregistruoti.
Mes medžiai, panašiai, kaip ir jūs, žmonės, dažniausiai gyvename bendruomenėse. Medžiai-tėvai rūpinasi savo atžalomis ir padeda joms augti. Mes taip pat, kaip ir jūs, rūpinamės ligotais, pasenusiais savo kaimynais. Tie, kurie suserga, apie tai praneša savo kaimynams.
Didelės mūsų bendrijos vadinamos miškais. Miškas yra kur kas daugiau nei jūs matote. Tai nėra tik būrys medžių. Tai – kompleksinės sistemos, kurios turi centrus ir tinklus. Šitie centrai ir tinklai suteikia mums medžiams galimybę bendrauti ir pasikeisti informacija.
Dėl to miškas tampa atsparus ligoms. Miškas tai nėra krūva medžių, kubai medienos ar malkų, kaip įsivaizduoja tie, kurie medžius vertina tik eurais. Miškas tai – racionalus kooperatyvas.
Čia labai glaudžiai bendradarbiauja visos gyvybės formos: medžiai, žolė, grybai, bakterijos, palėsiai. Medžiai su grybais gyvena simbiozės principu. Jie saugo ir globoja vieni kitus. Milžiniškas grybienos gijų tinklas po žeme yra savotiškas miško internetas. Mišką sudaro trys aukštai: aukšti medžiai (pirmas ardas), pomiškis (antras ardas, jauni medžiai) ir trakas (krūmai).
Miške tarp medžių vyksta konkurencija. Visi stiebiasi į saulę. Tie, kurie atsilieka – nudžiūsta. Trakas teikia miško gyventojams maistą ir prieglobstį.
Kadangi aš augu Vilniuje, Gedimino kalno papėdėje, noriu jums priminti mūsų sunkią padėtį čia – Lietuvos sostinėje. Žvelgiu dabar į pliką Gedimino kalną ir man iš akių rieda ašaros. Ką jie su tavim, mano senas drauge, padarė, man graudu į tave, tokį suniokotą, žiūrėti! Atsimenu, kuomet buvai apaugęs žaliuojančiais medžiais, vasarą skendėjai žalumoje, o rudenį pasidabindavai aukso spalva.
Mano protėviai dar prisimena tuos laikus, kai daugiau nei prieš šimtą metų žmonės tavo šlaituose sodino medžius. Pasipuošei žaliu apdaru, kuris atlaikė kelias okupacijas. Net vokiečių iškastas tunelis mano mielo draugo, Gedimino kalno nesugriovė, nepaisant to, kad medžius sodinę žmonės tada dar neišmanė, jog reikia suformuoti tris aukštus.
Negaliu suvokti, kam prireikė griauti Gedimino kalną? Girdėjau, kad buvo priimtas toks kolektyvinis sprendimas. Tačiau tą sprendimą turėjo inicijuoti kažkas pirmas, kažkokia viena galva!
Lietuviai sakydavo, kad ten, kur viena „gudri“ galva nieko neišgali, ten ir kelios kvailos nieko gudriau nesumanys. Girdėjau juos sakant, kad mes, medžiai, savo kamienais (ar šaknimis?) esą išjudiname žemę ir dėl to grūva Gedimino kalnas.
Ar jūs, ponai, girdėjote didesnę kvailystę? O gal tos galvos visai nekvailos? Gal nupjovę medžius jie gaus ne tik daug malkų? Gal Gedimino kalnas taps dosnia pinigų „kasykla?“ Sakoma, kad pinigai neauga ant medžių, bet kai kada jie būna ne tik ant medžių, bet ir po žemėmis.
Mieli mūsų draugai Homo sapiens, mes puošiame jūsų miesta Lietuvos sostinę Vilnių, rūpinamės jūsų sveikata. Prašome nelaikykite mūsų kvailiais. Mes neišjudiname žemės ir nesukeliame nuošliaužų.
Tik jūs tinkamai parinkite mūsų rūšis, pasodinkite taip, kaip mes augame miške, garantuojame, kad tuomet Gedimino kalnas stovės tvirtai per amžius. Ir dar. Gal žinote tokią patarlę: kuomet devynios auklės, vaikas būna be galvos.
Mes visi rūpinamės jumis, o mus globoti, mumis rūpintis turi vienas šeimininkas – Vilniaus miesto meras. Žinoma, jeigu jis protingas. Tačiau tai priklauso jau ne nuo mūsų, o nuo jūsų.