Draugauti pradėjome nuo mokyklos laikų. Tikrai buvo daug patirta per daug metų draugystės, ir kartu rimtai mokytasi, ir į balius vaikščiota, ir ašaros šluostytos po netikusių pasimatymų, žodžiu, praėjome kartu nemažai gyvenimo etapų.
Tačiau atėjo laikas, kai sutikau dabar jau dabartinį savo vyrą. Su juo užsimezgusi pažintis virto šeimos kūrimu. Deja, šiame etape draugės palaikymo nelabai sulaukiau, ji vis atkalbinėjo nuo santykių kūrimo, vestuvių ir gyvenimo kartu. Vis sakydavo, kad nenori, jog likčiau įskaudinta.
Tačiau vedama jausmų ir abipusio šeimos noro aš ištekėjau. Laikui bėgant su drauge bendravimas retėjo. Jos gyvenimo būdas nepasikeitė: barai, kavalieriai ir šelionės. Susitikdavome, bet jau šėlti iki paryčių aš nelikdavau, kadangi man tai buvo jau svetima. Su vyru gyvenime darniai ir „barinėjimas, klubinėjimas“ nebūtų buvę priimtina nei man, nei jam.
Po kurio laiko pradėjau lauktis, tikrai tuo labai džiaugiausi, tačiau draugė nepalaikė ir šitame. Vis girdėdavau replikas: „Na, va, jau dabar ir tavo karjerai galas, ir užsisėdėsi su bliūdais namuose visą laiką; negalėčiau iškęsti 9 mėnesių be taurės vyno...“
Liūdino toks draugės požiūris ir nepalaikymas, bet galvojau, kad ji tiesiog jaučiasi vieniša. Stengiausi savo nebuvimą kompensuoti kitokiu bendravimu, kviesdavau ją į svečius, siūlydavau eiti kartu apsipirkti, tačiau jai tokia veikla buvo neįdomi – daugiau patiko naktinis gyvenimas ar pasėdėjimas kavinėse.
Gimus vaikeliui, kai šiam buvo vos 2 mėnesiai, iš draugės sulaukiau pasiūlymo: „Davai, palik vaiką vyrui ir varom pailsėti į kelionę 4 dienom.“ Pasakiau jai, kad negaliu palikti naujagimio, jis dar per mažas. Paaiškinau, kad vėliau tikrai galėsim išvažiuoti, bet ne tokiam ilgam laikui, gal kokiai vienai dienai.
Draugės reakcija buvo pikta. Ji man išdėjo viską apie tai, kad man svarbiausia tik vyras ir apsiseilėjęs vaikas, kad nesaugau draugystės, kad kai liksiu viena – galėsiu į ją nesikreipti... Tuo metu labai nuliūdau, jaučiausi apvylusi draugę. Tačiau atsitokėjusi supratau, kad nereikia kitų kaltinti, jei tavo gyvenimas klostosi kitaip. Nereikia pykti, kad draugė renkasi savo vaiką pirmoje vietoje.
Pailsėti? Nuo ko? Nuo gyvenimo? Aš, augindama savo vaiką, nesijaučiu aukojanti linksmybes ar pavargusi nuo šeimos. Tai buvo mano pasirinkimas ir didžiausia laimė, tai kodėl turiu jaustis kalta? Turėčiau būti nenormali, kad sutikčiau išvažiuoti pramogauti ilgajam savaitgaliui, kai kūdikis toks mažas.
Sakoma, kad už viską reikia rasti būdą dėkoti. Taigi, už šią situaciją jaučiuosi dėkinga, nes supratau, kad tikri draugai palaiko visada savo draugus jų pasirinkimuose, neteisia jų ir visada džiaugiasi už juos.
Gaila, kad nutrūko daug metų buvusi draugystė. Bet jeigu draugei mano šeima yra kliūtis bendrauti, tai tokios draugės man nereikia.