Pirmą kartą su gal ne visai legaliai dirbančiais trečiųjų šalių darbuotojais susidūriau netrukus po Nepriklausomybės atkūrimo.
Nežinau, koks buvo jų statusas, bet vienos naujai besikuriančios bendrovės fermą statė gerai ir greitai. Su draugais buvome pas juos nuėję „pasiaiškinti“, bet buvome priimti labai draugiškai, pavaišinti ir palydėti namo.
Netrukus mes patys atsidūrėme trečiosios šalies darbuotojų gretose ir daugelis – nelegaliai. Kaip dirbo ir gyveno vakaruose pirmieji Lietuvos statybininkai, žemės ūkio darbuotojai ar grožio „ modeliai“, yra daug prirašyta ir pripasakota.
Vairuotojams nelegaliai dirbti buvo daug sunkiau, nes būti patikrintam kelyje – daugiau šansų nei statyboje, laukuose ar „modelių namuose“.
Vietiniai tik mojo ranka
Netrukus ir pačiam teko tapti tuo iš kitos šalies atvykusiu vairuotoju, aptarnaujančiu Vakarų rinką. Skirtumas buvo tas , kad dirbau legaliai.
Priklausau tai kartai, kurios pagrindinė gerai mokama užsienio kalba buvo rusų. Nieko nepadarysi, buvo toks laikmetis – moki rusų kalbą, susikalbėsi su visu pasauliu. Dėl tokios nuostatos ir auklėjimo į kitas kalbas per daug ir nekibome.
Pradėjus darbuotis Europos vidaus rinkoje kalba tapo rimtu iššūkiu, bet ne pačiu nemaloniausiu.
Mes mokėmės tos elementarios gatvinės kalbos, vakariečiai stengėsi viską aiškinti trumpai aiškiai be jokių papildomų žodžių: „Kraukis, važiuok, sugrįžk, eik miegot...“
Kas norėjo dirbti, tą minimalų kiekį žodžių išmoko greitai ir lengvai.
Atmetus kalbos barjerą, pradžioje labai slėgė žemesnės klasės ar, gal tiksliau, mažesnio išsivystymo lygio jausmas. Jie atvirai sakydavo, kad mes neišmoksime ir nesugebėsime dirbti taip, kaip jie.
Atsainiai numodavo ranka: „Jūs – sovietiniai vairai. Jums tik su MAZais važinėti trasa Maskva – Vladivostokas, o ne maišytis mums po ratais Vakarų trasose.“
Kai pasakydavai, kad gyveni kabinoje be šeimos po mėnesį – du, tai jiems atrodė kaip siužetas iš filmo apie kaubojus, kurie mėnesiais jodinėja žirgais po prerijas, prausiasi upeliuose ir ant laužo kepa briedį.
Bet ilgiau bendraujant išaiškindavome, kad mes kaip ir jie – naudojamės dušu, tualetu, turime dujines, gaminamės parduotuvėse pirktą maistą. O tada užduodavo klausimą, kuris ten laikomas tokiu pat nemandagiu, kaip klausimas apie moters amžių.
„Kiek uždirbi?“
Atlyginimas – tai buvo skaudi tema ypač jiems. Mes už tą patį darbą gaudavome du-tris kartus mažiau nei Vakarų vairuotojas. Mus tuo metu tai tenkino, galėjome neblogai Lietuvoje gyventi, imtis paskolas, statytis namus ir pirkti mašinas.
Neilgai jie žiūrėjo į mus su užuojauta, kaip į vargšus budulius. Greitai užuojauta peraugo į pyktį ir neapykantą.
Išmokome dirbti, išmokome minimumą kalbos, tapome mobilūs, gerai važiuojantys ir gebantys vežti įvairiausius krovinius vairuotojai. Net daug kur juos ir pranokome. Jei vadybai reikėjo nuolat rūpintis, kad vakarietis savaitgaliais būtų namie, nepersidirbtų ir t.t., tai su mumis to rūpesčio nebuvo.
Kur siuntė, ten važiavome, ką krovė – tą vežėme, savaitgalius leidome ten, kur išeidavo. Gan per trumpą laiko tarpą užėmėme jų darbų frontą ir didelė dalis Vakarų vairuotojų liko be darbo.
Prieš 20 metų įmonėje kurioje darbuojuosi iki šių dienų, buvo netoli šimto vietinių mašinų, o dabar beliko gal koks 15 ir jos vežioja tik vietinius krovinius. Visas eksportas-importas ir didelė dalis vietinių pervežimų perėjo į mūsų rankas. Paprastai pasakius, anų šalių vietiniai labai kėlė nosį, bet atėjo laikas, kai teko ją nuleisti.
Juokiasi puodas, kad katilas juodas
Dabar, bent jau transporto srityje, klostosi panaši situacija. Kol ukrainiečiai, rusai, baltarusiai važinėjo savo šalių automobiliais, jie mums neužkliuvo. Buvo normalūs kolegos ir mes nematėme jų kaip kažkokių siaubūnų, niokojančių dabar jau mūsų bendrą Europos Sąjungą.
Bet kai tik jie pradėjo sėsti už lietuviškų automobilių vairų, iš karto tapo kažkokias monstrais. Jie – ne monstrai, jie vairuotojai, bet dar pradinukai Vakarų rinkoje.
Kolegos iš Rytų, kaip ir mes prieš 20 metų, dirba pigiau, yra paklusnesni, nešoka vadybai į akis, labiau vertina savo darbo vietą ir po truputį stumia mus lauk. Taip, kaip mes savo laiku išstūmėme Vakarų trasų karalius – danus, vokiečius ir olandus.
O moralinė kitų šalių vairuotojų įžeidinėjimo pusė... Sakome „pijokai, nevykėliai, nemokantys kalbos“ ir t.t. Tai čia tiktų lietuviška patarlė „juokiasi puodas, kad katilas juodas“.
Nevykėlių, apsileidėlių, pijokų ir nepatyrusių yra visų tautybių gretose. Bet, kaip pasakė vienas stambios transporto įmonės vadybininkas, geriau „žalias“ kitos šalies vairas, negu pasikėlęs savas asas.
Jei mūsų valdžia nepasimokys iš karčios Vakarų darbuotojų patirties, tai po kelių metų Lietuvos darbo vietas užims kitų šalių piliečiai, o mūsų tautiečiai dirbs kažkur kitur, bet ne Lietuvoje.