Antradienio rytas Kaune, tolimųjų reisų vairuotojas, grįžęs iš Šiaurės Italijos regiono, kur šiuo metu fiksuojamas koronaviruso židinys, pasiskundžia įmonės vadovui dėl blogos savijautos.
Vairuotoją kamuoja į gripą panašūs simptomai, jam iš karto iškviečiami medikai – vairuotojas galimai pirmas koronaviruso atvejis Lietuvoje.
Viskas iš pirmo įspūdžio skamba gal kiek perdėtai dramatizuotai ir su panikos persmelkta gaidele, tačiau Europoje vis karštėjant padėčiai dėl koronaviruso plitimo, atrodytų, kad toks atvejis nori nenori reikalauja reaguoti greitai, profesionaliai ir organizuotai.
Vis dėlto, viskas įvyko priešingai. Į įmonės skambutį atsiliepęs budintis medikas tesugebėjo vairuotoją pasiųsti pas šeimos gydytoją, o galiausiai, kaip supratau, šiam net nepavyko pamatuoti temperatūros, nes medikai neturėjo termometro?
Šiandien taip pat pasirodė informacija, kad Vilniaus oro uoste iš Italijos grįžtančius žmonės tikrinantys savanoriai nėra aprūpinti reikiamomis apsaugos priemonėmis, o kai dėl šios priežasties savanoriai laikinai buvo atšaukti, patapo aišku, kad tai kaip ir vienintelis patikros barjeras, užtikrinantis mūsų visų saugumą prieš galimą viruso atkeliavimą per pagrindinius šalies oro vartus.
Šie ir dar daugelis kitų viešojoje erdvėje iškilusių atvejų mūsų piliečių gyvybių nenusinešė, tačiau toks lengvabūdiškas ir neprofesionalus reagavimas į esančią situacija turi nematomą kainą.
Sunegalavusio vairuotojo atvejis buvo puiki proga mūsų tarnyboms, sureaguojant greitai ir operatyviai parodyti visuomenei, kad esame pasiruošę ir piliečiai gali būti bent iš dalies ramūs, užtikrinti, kad pasirodžius koronavirusui iš tikrųjų nebūsime lyg studentas, kuris nieko nesiruošė prieš egzaminą.
Gaila, bet viskas įvyko atvirkščiai ir visas politinių atstovų trimitavimas apie šalies pasiruošimą buvo eilinis farsas, kuris tapo dar vienu smūgiu visuomenės pasitikėjimui valstybės tarnybomis, kurios turėtų mus saugoti.
Pradedant nuo valdžios ir baigiant savo kaimynu – nepasitikėjimas mūsų visuomenėje buvo ir tebėra vienas didžiausių skaudulių, kurio nesugebam išgydyti nuo pat nepriklausomybės atgavimo.
Nepasitikėjimo virusas žmonių gyvybių nepasiglemžia, tačiau jis daug subtilesnis ir pavojingesnis už koronavirusą, o vieno vaisto nuo jo, kaip ir nuo viruso – nėra, galimas tik simptomų gydymas.
Ilgus metus mūsų šalies pagalbos tarnybos skiria daug dėmesio geresnei komunikacijai su visuomene, savo įvaizdžio gerinimui bei bandymui susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą, tačiau būtent tokios kritinės situacijos kaip koronaviruso grėsmė yra kertiniai momentai, kurie apsprendžia, ar piliečiai gali jomis pasitikėti.
Šiandien tenka pripažinti liūdną realybę - koronavirusas mūsų pasitikėjimą ir saugumo jausmą žudo dar net mūsų nepasiekęs.