Kyla klausimas, kas daugiausia gavo iš šios pergalės? Keletas vairuotojų, prisiteisusių pinigus? Ar kiti, pakilę į kovą su įmone ir taip nusitiesę savo politinį kelią?
Dar stipriai išlošė kitos Lietuvos ir Latvijos įmonės, dirbančios Norvegijoje, nes joms dabar bus daugiau krovinių. Bet čia – ne vien ploti galime. Paskaičiuokite kiek dabar vyrų liks be darbo?
Vieni sugrįš į Ukrainą, kiti į Lietuvą ir ką gaus? Rikiuosis į eilę prie kito drakono ir sutiks dirbti už dar mažesnį atlyginimą, kad tik išmaitintų šeimą.
Nė kiek neabejoju, kad 85 proc. vairuotojų tenkina esamas mokėjimo būdas, nes jis leidžia sumokėti mokesčius, kreditus ir išmaitinti šeimas. Nesąžiningų darbdavių yra, bet jų – mažuma. Daug daugiau yra nevykusių, pasikėlusių, vairuotojų kurie pridirba aibę nuostolių ir priplempę guli „ant balkono“.
Mes vis žiūrime į Europos vairuotojų atlyginimus. Reikia suprasti tokį paprastą dalyką, kad vokiečių vairuotojas negyvena mėnesiais kabinoje. Jis darbuojasi savo vidaus rinkoje, nuolat būna namuose ir už tas dienas, kai guli ant pečiaus, nieko negauna.
Mūsų vairuotojai gauna standartiškai 75-85 eurus per dieną. Taigi, jiems į rankas išeina beveik tiek pat, kiek vokiečiui. Dėka tokios mokėjimo sistemos galime pigiau vežti ir įdarbinti tūkstančius Lietuvos piliečių.
Pasakykite, kam norvegui, vokiečiui ar prancūzui reikalingas vežėjas iš Rytų, dorai nemokantis kalbos, su savo visokiais „noriu, nenoriu, kodėl aš, o ne jonas“, ir vežantis už tokią pat kainą kaip vietinis? Teisingai – toks nebus reikalingas.
Tai gal tada visus Lietuvos vežėjus įkinkykime darbui tik Lietuva-Europa-Lietuva? Kažin koks procentas dabartinio transporto turėtų reguliarius reisus ratu? O gal įdarbinkime visus vairuotojus Lietuvos rinkoje?
Matau jau pasipiktinusius komentarus, bet garantuoju kad dauguma komentatorių tai turintys problemų su darbo drausme ar sugebėjimu dirbti. Jie daugiausia loja ir kitus kursto.
Daugiau kaip 30 metų dirbau vairuotoju, metus – vadybininku ir trejus metus direktoriaus pavaduotoju transportui. Puikiai žinau tą virtuvę iš visų pusių, pajamas, išlaidas, sistemos ypatumus ir tai, kiek išlaidų lemia neatsakingi darbuotojai.
Kas dėl pačių vairuotojų, tai galima apie juos parašyti visą knygą. Dirbant su užsienio kompanija, vadyba nuolat stebėdavosi. Jie niekaip nesuprasdavo, kaip vairuotojas gali pareikšti: „Aš ten nevažiuosiu, aš to nedarysiu, kodėl aš, o ne kitas, tegu kitas daro.“
Tekdavo mūsų darbuotojų prašyti, įkalbinėti ar net jiems grasinti, kad atliktų tai, kas vairuotojui iš Vakarų yra savaime suprantama. Atėjai dirbti – turi atlikti tai, ko yra reikalaujama. Aišku, nepažeidžiant darbo ir poilsio režimo.
O dabar dažnai akis išpūtę šaukia: „Aš jau šiandien iškroviau keletą krovinių, kodėl aš turiu dar važiuoti, tegu dabar kitas važiuoja!“
Nepatikėsite, kiek tokių šūksnių teko prisiklausyti, nors dienpinigius darbuotojai gauna už visas dienas. Neneigsiu ir priešingo varianto – dauguma vairuotojų yra puikus savo darbo žinovai, nekelia problemų vadybai ir gauna visą atlyginimą be jokių atskaitymų.
Tačiau yra ta kategorija kuriai visur viskas blogai, nes jie tiesiog tingi papildomą kartą pajudinti užpakalį, jiems labiau rūpį atsipalaidavimo vakarai, greičiau prastumti kadenciją ir gauti pinigus.
Per tokius veikėjus būna atšaukiami kroviniai, laužomos mašinos, vagiamas kuras, prekės iš priekabų ir t.t. Būtent ta mažuma daugiausia triukšmauja ir gaila, kad tokiais atvejais pasitvirtina liaudies patarlė – mažas akmuo didelį vežimą apverčia.
Pasiūlyčiau tiems „ mažiems akmenukams“ susitikti su vairuotojas, kurie po įmonių uždarymo lieka be darbo, o tie, kurie mėgsta skaičiuoti svetimus pinigus, gali patys nusipirkti sunkvežimį ir pabandyti tą nelengvą, specifinį verslą.
Ypač po to, kai įsigalios „mobilumo paketas“. Garantuoju, kad dauguma automobilių bus priversti tuščiomis grįžti į Lietuvą, o įmonės skaičiuos nuostolius.
Neabejoju, kad daugelis tų, kurie dabar džiaugiasi nugalėję drakoną, greitai „džiaugsis“ bedarbyste.