Santykiai su vaikinu šalo, bet nieko blogo stipriai nesitikėjau, nes nemažai metų esame kartu ir visiems būna tų pakilimų bei nuosmukių.
Nesureikšminu ir tos Valentino dienos, kiekvienais metais paprastai ją paminėdavome, tiesiog padovanodavome vienas kitam ką nors nedidelio, pavalgydavome gražią vakarienę arba kur nors nueidavome – nei per didelis šventimas, nei per mažas.
O šiais metais, kaip rašiau, nemažai pykomės ir buvo tokio atšalimo, kurio per daug nesureikšminau, nes ko nebūna. Bet prieš Valentino dieną buvo pirmas šokas, kai pasakiau, kad užsakiau mums staliuką kavinėje.
„Tokia turtinga, kad į restoraną mane kvieti?“ – paklausė jis taip pasišaipydamas. Maniau, kad automatiškai kuris nors sumokės, nelaikiau to reikšminga detale, bet kai taip paklausė, buvo labai nemalonu.
Paskui numojo, kad viskas gerai, bet jau patį penktadienį buvo nedraugiškas nuo ryto, kai pasisveikinant pabučiavau ir pasakiau, kad myliu.
„Gerai, gerai“, – toks buvo jo atsakymas. Toks šaltas paprastai nebūna ir mūsų santykiai normalūs. Bent buvo normalūs iki tol.
Prieš einant į kavinę jis parnešė man šokoladą dovanų, bet taip akivaizdžiai iš reikalo – paduodamas suko akis į šoną ir net nežiūrėjo, nesveikino. Rašau ir jaučiu, kaip vaikiškai tai gali atrodyti, bet supraskit – kai gyveni su žmogumi ir net iš mažų judesių pažįsti emocijas, tada greitai supranti, kai kažkas ne taip.
Kai nuėjom į kavinę, pasidarė tik blogiau. Blogiausia akimirka prieš pat finalą buvo, kai pamatėm aplinkui sėdinčias kitas poras, kurios šnekučiuojasi, bučiuojasi, visi tokie ramūs, draugiški... O mes sėdim ir tylim, ir nežinau, kas negerai.
Ir tada jis pasakė... Dabar taip skauda širdį, kad manau, niekada nepamiršiu, aišku, viskas dar labai šviežia, bet vis tiek.
Pasakė, kad ilgai jau negerai jaučiasi, kad viskas nesiklosto, kad nėra laimingas ir kad pavargo nuo visokių nesutarimų. Kad nenori, žinoma, išsiskirti per Valentino dieną kavinėje, bet apskritai jau seniai apie skyrybas pagalvoja.
Keisčiausias buvo pasakymas: „Jaučiu, kad dabar jau bet kada gali būti, nežinau, kasdien jaučiu, kad jau viskas.“ Taip, kaip tas išsiskyrimas ne nuo jo priklausytų, o netikėtai ištiktų, tik nežino, kada.
Sėdėjau ir apėmė toks neįtikimas jausmas, kad mudu sėdime, jis šneka man, koks yra nelaimingas, poros aplink bučiuojasi... Atsistojau ir išėjau. Šiandien jau taip nepadaryčiau, gal bandyčiau išsiaiškinti arba pasiūlyt pakalbėti namie, o tada, tai yra – vakar – man buvo toks šokas, kad be žodžių atsistojau ir išėjau.
Nekalbėjau ir namuose, tik pasiėmiau daiktų. Dabar esu pas mamą. Skauda siaubingai, bet šitu laišku, jeigu jį paskelbsite, tuo pačiu nukertu sau visus kelius atgal. Nenoriu pasilikti sau galimybės susitaikyti, kai mane šitaip sudaužė emociškai.
Galima buvo pasikalbėti prieš tris dienas, prieš savaitę, prieš tris mėnesius – bet kada, jeigu tiek laiko jautėsi blogai. Bet reikėjo tylėti, kauptis ir susikaupti Valentino dienai? Žema.
Šis laiško rašymas gal irgi nėra įkvėptas moralinių aukštumų, bet noriu garsiai sau pasakyti, kad jau viskas. O jums, jeigu skaitote, pasakyti, kad būna ir taip. Jeigu pastebite ženklus, kad kažkas negerai, veikiausiai esate teisūs. Ženklų be reikalo nebūna.