Kolaborantas (pranc. Collaborationisste) – okupantų talkininkas, tėvynės išdavikas, okupuotos valstybės centrinės ir vietinės valdžios pareigūnas, valdininkas ar tarnautojas, vykdantis okupacinės valdžios nurodymus ir prievarta verčiantis savo piliečius paklusti okupantų valiai.
Tai žmonės, kurie dėl politinių ar ideologinių įsitikinimų išdavė Tėvynę, jos nepriklausomybę ir savanoriškai ėmė bendradarbiauti su okupacine valdžia. Kolaboravimas apima teisinį, politinį ir moralinį aspektus.
Beveik visi – vagys
Kolaborantų buvo visais laikais. Kuomet vokiečiai 1940 m. okupavo Prancūziją ir Norvegiją, tose šalyse atsirado nemažai piliečių, kurie talkino okupantams. Po karo abiejų šalių koloborantų vadai buvo nuteisti mirties bausme.
Kolaborantų netrūko ir mūsų Tėvynėje. Kai bolševikai antrą kartą okupavo Lietuvą, 1944 m. vasarą pagrindinis Lietuvos kolaborantas Antanas Sniečkus, tik ką grįžęs iš Rusijos, pasirašė raštą dėl taip vadinamų naikintojų (stribų) būrių sukūrimo. Iš tam tikrų gyventojų sluoksnių (dažniausiai nepatenkintų buvusia valdžia, atsidūrusių žemiausiame socialiniame sluoksnyje tinginių ir alkoholikų) kolaborantus okupantai prijaukino įvairiausiomis lengvatomis.
Pirmiausia, jie buvo atleidžiami nuo mobilizacijos ir siuntimo į fronto mėsmalę. Be to, jiems skirdavo žemės, iš tremtinių konfiskuotus pastatus, gyvulius, inventorių. Dar daugiau tų gėrybių jie prisiplėšdavo patys, pasisavindami visą ištremtųjų turtą.
Net pagarsėjęs smogikų vadas Aleksejus Sokolovas pripažino, kad iš 18 jo žinioje buvusių stribų mažiausiai 12 buvo vagys. Jie vogė, kas pakliuvo po ranka, ypač vertingus daiktus: laikrodžius, auksinius žiedus, rūbus.
Atėję pas ūkininkus „ieškoti“ partizanų, stribai pirmiausia iškraustydavo stalčius ir spintas, kur buvo laikomi vertingiausi daiktai. Nepamiršdavo jie „patikrinti“ ir kamarų, kuriose valstiečiai laikė kumpių ir dešrų atsargas...
Išniekindavo priešo kūną
Stribų būriai buvo kiekviename valsčiuje. Dažnai jiems vadovaudavo rusai. Jie mažai kovojo su partizanais. Stribai jų bijojo. Šie kolaborantai talkino rusams, nes anie nemokėjo kalbos ir nežinojo vietovių. Stribai buvo jų vertėjai ir vedliai.
Stribai vykdė kraupiausius okupantų nurodymus. Jie kovojo prieš savo tautos nepriklausomybę, dalyvavo tremiant Lietuvos žmones. Kaip žinia, karas žmogų nužmogina, tačiau krikščioniškame pasaulyje yra priimta, kad žuvęs priešas – nebe priešas, todėl su juo reikia elgtis pagarbiai. Tačiau okupantams iš rytų ši taisyklė negaliojo.
Jie elgėsi priešingai. Vieno iš svarbiausių okupantų talkininko NKVD komisaro J. Bartašiūno įsakymu buvo nurodyta žuvusių partizanų lavonus vežti į NKVD būstines atpažinimui. Čekistai ir stribai tą „atpažinimą“ išplėtė.
Jie rengdavo tiesiog makabriškus, klaikius spektaklius su išniekintais kovotojų lavonais. Išdarkyti, apnuoginti partizanų (ypač moterų) kūnai buvo naudojami ne tik atpažinimui. Tyčiotasi ne tik iš žuvusių laisvės kovotojų. Tyčiotasi ir iš šventovių. 1949 m. prie Siesikų bažnyčios šventoriuje stribai žuvusio miško brolio kūną numetė skersai tako, kad einantys į bažnyčią tikintieji neišvengiamai jį peržengtų.
1947 m. balandžio 4 d. aikštėje prie bažnyčios buvo paguldytą 11 kovotojų kūnų. Prie Traupio bažnyčios paguldytam partizanui Vladui Žemaičiui stribai į rankas įdėjo žabą, o ant jo užkabino rožinį. Liudvinave po mišių žmonėms einant iš bažnyčios, stribai šaudė į aikštėje suguldytus žuvusius kovotojus. Trys partizanų ryšininkės, žuvusios per mūšį Labūnavos dvare 1946 m. Kūčių vakarą, gulėjo nuogos prie Kėdainių MVD būstinės. Joms į krūtis buvo įsegti medalikėliai.
Aldonai Smailytei-Juškevičienei visam laikui įsiminė Veiveriuose matytas vaizdas: „Niekad nepamiršiu žuvusios partizanės Nastutės Kleizaitės: iškėtota, išdarkyta aikštėje ji tebestovi mano akyse. Tuomet atrodė, kad miršta Lietuva.“
Prie numestų lavonų stovintys šnipai stebėdavo, kaip žmonės reaguoja į tą klaikų vaizdą. Vėliau kūnus stribai užkasdavo durpynuose, atmatų duobėse, sumesdavo į šulinius ar užkasdavo nežinomose vetose. Jų tikslas paprastas – paslėpti lavonus, kad artimieji negalėtų jų lankyti.
Nebuvo baisesnio už Rapolą
Lietuvoje jau nedaug yra žmonių, kurie prisimena stribų žiaurumus. Prieš ketvirtį amžiaus Vl. Pabikauskui pavyko užrašyti kai kurių gyventojų prisiminimus apie žiauriausią tų apylinkių stribą Rapolą.
Štai buvęs Grinkiškio stribas A. prisiminė: „Kuomet buvau MGB komisaru Raseinių rajone, man teko bendradarbiauti ir su partizanais. Jiems aš pateikdavau duomenis apie MGB šnipus. Susitikę su Beržu Bariūnų miške, sutarėme vienas kitam kelio nepastoti. Rapolas buvo sadistas profesionalas. Mačiau, kaip jis tardė 14-os metų mergaitę prie degančios sodybos. Išsukinėjo rankų pirštus, išrengė nuogai ir liepė visiems stribams iš eilės bučiuoti lytinius organus.
Pakui paklausė gal kas nori, tačiau mūsų tarpe tokių neatsirado. Tada ilgai ją mušė, paskui liepė rankomis paliesti žemę ir į lytinius organus įgrūdo tvoros štakietą. Po to kruviną ir leisgyvę įmetė į ugnį. Kad nesiveistų banditų išperos, – bumbėjo jis panosėje.“
Tokį siaubą sunku įsivaizduoti
Grinkiškio gyventoja L. prisiminė: „Rapolas – tai mano skausmas, šeimos nelaimė, tragedija. Kaip jis kankino mano vyrą! Jeigu nebūčiau buvusi gudri ir mane būtų kankinęs. Tačiau kartą ir aš jį nubaudžiau. Karolynės kaime gyveno Prakartienė su dukra. Jos du sūnūs buvo partizanai. Rapolas tai žinojo, todėl dažnai pas jas užsukdavo jos vaikų gaudyti.
Ir taip moteris biednai gyveno, o šie suėsdavo viską. Palikdavo moterį ir mergaitę alkanas. Mes su vyru turėjome vandens malūną. Kartą pas mane atėjusi Prakartienė sako: „Žinai, tie stribai viską suėda ir reikalauja, kad kitą kartą gardžiau paruoščiau. O iš kur man mėsos gauti? Gal, Litvinien, gali man padėti? Pas tave malūne daug pelių.“
Aš jos paklausiau, gal pacų (žiurkių) reikia prigaudyti? Prakartienė paprieštaravo, kad pacai nuodingi. Dar prisirijęs pacienos koks stribas nusikaparos, tai žinia, kas bus. „Pelės mažos, sumalsiu su visais kailiukais ir tegu sau ryja stribai besočiai“, – sakė.
Ir mes ėmėmės darbo, statėm spąstus ir narvelius, gaudėm ir mušėm peles. Per dvi dienas didžiulę krūvą prigaudėm. Prakartienė pilną dubenį pelienos pritaisė. Pridėjo prieskonių ir privirė pyragaičių. Kai atvažiavo Rapaolas su savo stribais ragauja ir sako: „O kak vkusno! (o kaip skanu!)“
Susėdę stribai kad kerta pelieną, net ausys kruta. Tik štai vienas stribas rado pelės uodegą pyragaičių įdare. Rado ir pats Rapolas. Kad pasiuto vemti stribai! Vaikšto po gryčią, kiša pirštus į burną ir vemia. Ot tai užėdė smakai nelaimingi, tai prisirijo pelienos! Bet ir Prakartienę jie kurvavojo. Rapolas ją durtuvu badė. Paskui sušaudė vargšę moterį ir į šulinį įmetė. Dukrą išprievartavo visi iš eilės, sako, gyvą į šulinį įmetė ir šulinį užlygino. Vėliau mes lavonus palaidojome.“
Prisiminė susidūrimą su juo ir Radviliškio rajono Eitvilių kaimo gyventoja T.S.: „Bet ir žiaurus buvo tas Rapolas – nebėra žodžių kaip ir apsakyti! Ką jis su Mikucku padarė! Kažkas įskundė, kad anas turi ryšį su banditais. Tai atvažiavęs ėmė tardyti. Mato, kad nieko neišgaus, įsiuto. Tuo tarpu Mikuckienė blynus kepė. Rapolas nutvėrė iš lovytės mėnesio vaiką, išvystė ir – ant keptuvės.
Dieve, Dieve, Mikuckienės akyse ašaros. Per keletą minučių paliko balta kaip popierius. 27 metų moteris pražilo akimirksniu. O Rapolas kūdikį varto klykiantį, riebaluose kepa. Mikuckas visai nesavas. Netrukus stribai jį vargšą sušaudė. Aš mačiau jo lavoną. Akys išbadytos, pirštai nukapoti, visas juodas. Kaip baisiai jį stribai nukūtavojo! O vaikutis tuoj pat mirė. Sako, kad ir Rapolą užmušė kalėjime – gerai žalčiui. Kiek jis žmonių kraujo prigėrė!“
Tyčiojosi ir miškuose
Rapolas nebuvo išimtis. Tokių sadistų Lietuvoje buvo tūkstančiai. Štai 1947 m. liepą stribų būrio politrukas Jonas Andrašiūnas nušovė Joną G. ir sunkiai sužeidė Stasį Bielskį. 1945 m. Sangrūdos stribai Gradickas, Pinkauskas, Šimulevičius ir kiti bei grupė rusų kareivių atėjo į Palnyčios kaimą pas Kubelską. Namuose buvo Vincas Kubelskas ir jo nėščia žmona Bronė.
Atėjūnai padegė klojimą ir tvartą. Nurimus gaisrui, susirinkę kaimynai rado apanglėjusius abiejų sodybos šeimininkų lavonus. Inkvizitoriai jau buvo pasitraukę toliau. Netrukus ta šutvė pasirodė kaimynų Miliauskų sodybos kieme. Čia jie padegė Miliauskų sodybą, o Bronių Stepanauską, valdžios atleistą nuo karo tarnybos, išsivedė už keleto kilometrų ir Navinykų kaime nušovė.
1945 m. balandį stribai ir enkavedistai, atėję į Orijos kaimą, išsivedė iš namų Juozą Živilą ir Trakėnų miškelyje pririšę prie pušies iš jo tyčiojosi, kankino ir nušovė. 1946 m. pavasarį į Menkupių kaimą atvykusi grupė stribų ir rusų griebė Vincą Rutelionį, nusivedė į klėtį ir ten kankino: kauptuku daužė nugarą, kraičių skrynios dangčiu traiškė pirštus. Vėliau leisgyvį nutempė prie tvenkinio ir įgrūdo į eketę.
Po to vėl nuvilko į klėtį ir kankino toliau. Netrukus jie padegė tvartą ir klojimą, o vos gyvą šeimininką įmetę į mašinos kėbulą išvežė. Ryte jo lavoną žmonės rado netoli namų.
1945 m. gegužę 20 stribų atėjo į Gaidžių sodybą Salinių kaime, netrukus pasigirdo šūviai, suliepsnojo namas. Stribai Kurakinas ir Konuševas nušovė šokančią pro langą Karoliną Gaidienę. Ugnyje žuvo nėščia Leopoldo gaidžio žmona Verutė ir dukra Albinutė, rūsyje pasislėpęs Leopoldas Gaidys užduso.
Vėliau tie patys sadistai sugavo iš miško einančią partizanų ryšininkę valią Pupeikytę-vaidilutę ir išrengę nuogai kankino, pririšę prie medžio paeiliui prievartavo. Pasityčioję liepė bėgti, o bėgančią nušovė ir nuogą numetė Antazavės aikštelėje.
Stribai dažnai plėšikaudavo ir apsimesdami partizanais. Štai 1946 m. sausį Betygalos stribai J. Rekštys ir P. Zvega Prielgausko ūkyje prisistatė partizanais. Jie sumušė ir apiplėšė šeimininką. Tais pačiais metais stribai Anikejevas ir Vaitkevičius, prisistatę partizanais, apiplėšė kelias Kirdeikių kaimo sodybas.
Pažino ir A. Sniečkų
Kita vertus, ne visi stribai buvo patikimi okupantų tarnai. Dėl to pastarieji šiuos skirstė į 4 grupes: 1) tie, kurie pereina pas partizanus, 2) išdavikai, teikiantys informaciją partizanams, 3) palaikantys ryšius su partizanais ir 4) nepatikimi asmenys.
1945 m. buvo oficialiai nurodyta, kad tik keliose srityse Vilniaus zonoje pas partizanus perėjo 66 stribai. Kiek tokių buvo visoje Lietuvoje, niekas nežino. Partizanai taip pat infiltruodavo į stribų būrius savo žmones, kurie jiems teikdavo informaciją, parūpindavo ginklų ir šaudmenų.
Čia pateikėme tik keletą liudijimų apie stribų išdaigas. Šių kolaborantų nusikaltimams surašyti nepakaktų net didžiulės kaimenės jaučių odų. Kuomet 1959-1963 m. vyriausiojo jėgerio pareigose vadovavau Širvintų specialios paskirties (nomenklatūros) medžioklės ūkiui, teko bendrauti su pagrindiniu Lietuvos kolaborantu Antanu Sniečkumi.
Jis labai mėgo medžioti, todėl pas mus dažnai apsilankydavo su sūnumi. Jo sveikata jau buvo prasta. Dėl širdies veiklos nepakankamumo labai dusdavo. Dėl to pėsčias vengė vaikščioti. Į mišką jį reikėjo vežti rogėse. Negaliu teigti, kad jis tada jautė gyvenimo džiaugsmą, nors nieko jam netrūko. Nežinau, gal jį kankino sąžinės graužatis?
Juk šio žmogaus sąžinę slėgė tūkstančių lietuvių žūtys ne tik Lietuvos miškuose, kalėjimuose, bet ir Sibiro sniegynuose. Po medžioklės jis nevengdavo ir taurelę išlenkti. Tuomet tapdavo atviresnis. Kartą pasiskundė: „Mes kovojome, nugalėjome fašizmą. Manėme, kad gyvensime laisvi, tvarkysimės taip, kaip norėsime. Deja, be Maskvos leidimo net nužniko (lauko tualeto) negalime pastatyti.“
Manau, jis turėjo galvoje atvejį, kuomet N. Chruščiovas jį labai barė už restauruojamas bajorų pilis. Tikriausia čia jis kalbėjo apie Trakų pilies restauravimą. Likimas mane suvedė ir su Sniečkaus žmona Mira Bardonaite. Kuomet studijavau universitete, ji mums dėstė mokslinį komunizmą. Sovietmečiu tokių „rimtų“ mokslų, kurie suėsdavo ne tik studentų galvos smegenų daug neuronų ir gaišino brangų laiką, buvo nemažai.
Dabar jau neatsimenu, kas man pasakojo apie balius Sniečkaus namuose. Kuomet ten susirinkdavo gausi žmonos giminė, Sniečkus, man taip pasakojo, neapsikęsdamas išvažiuodavo į savo kabinetą Gedimino prospekte ir ten praleisdavo naktį. Paskutinį kartą A. Sniečkų teko matyti VU aktų salėje Čiurlionio gatvėje. Jis buvo atėjęs pagerbti lėktuvo katastrofoje prie Maskvos žuvusių gydytojų.
Karas baigėsi, bet nesibaigė
Teko bendrauti ir su kitu pagarsėjusiu kolaborantu Juozu Markuliu-Ereliu. Jis mums skaitė teismo medicinos ir kriminalistikos kursą. Buvo puikus oratorius. Dėl to jį vadino auksaburniu. Jis vadovavo teismo medicinos katedrai, todėl darbo reikalais teko nemažai su juo bendrauti.
Likus tik pusmečiui iki mirties (mirė 1987 m. rudenį nuo skrandžio vėžio) jis dalyvavo mano antros disertacijos tarpkatedriniame svarstyme. Apie jo praeitį mažai ką žinojome. Tik įvairius gandus. Nors jo sąžinę slegia daug žūčių, tačiau jis manė, kad buvo teisus, nes darė viską Lietuvos labui.
Per 50 metų okupacijos laikotarpį buvo daug ir kitų kolaboravimo rūšių. Partizaninio karo metu represinės okupantų struktūros įvairiais būdais (kankinimu, šantažu, papirkimu) verbuodavo slaptus agentus, kurie sekė partizanus ir jų rėmėjus. Tuos išdavikus partizanai pradžioje įspėdavo. Jei šie nesiliaudavo talkinti okupantams, juos sunaikindavo.
Penktame dešimtmetyje partizaninis karas baigėsi, tačiau okupantai negalėjo saugiai gyventi be kolaborantų ir slaptų agentų. Dėl to ir vėliau žmonių sekimas tapo masiniu reiškiniu. Tam tikslui buvo pasitelkta didžiulė armija kolaborantų-savanorių. Yra duomenų, jog Lietuvoje buvo kelios dešimtys tūkstančių skundikų, bildukų (rus. stukač). Šie žmonės inkognito dirbo KGB. Manoma, kad jie gaudavo tam tikrą atlygį. Dėl to juos vadino trisdešimtrubliniais.
Jie informuodavo saugumą apie asmenų ryšius, politines pažiūras, lojalumą valdžiai ir t.t. Jie buvo visuose kolektyvuose. Pradedant mokyklomis ir baigiant didelėmis gamyklomis ar žemės ūkio įmonėmis.
Su jais teko susidurti asmeniškai, kuomet 7-8-ame dešimtmetyje važiavau į užsienį grupių sudėtyje. Logiškai mąstančiam žmogui tokius asmenis nesunku identifikuoti. Mažiau reikšminga buvo kita – karjeros kolaborantų grupė – komunistų partijos nariai. Jie stojo į partiją dėl karjeros, nors šios partijos idealais netikėjo. Kandidatai buvo gana kruopščiai atrenkami. Jų Lietuvoje buvo apie 200 000.
Lietuvoje – privilegijos?
Labai taikliai tuos apsistačiusius kolaborantais ir šnipais, „galingos“ ir neaprėpiamos imperijos valdovus apdainavo poetas Bernardas Brazdžionis: „Jie – nenugalimos armijos maršalai, generolai, politrukai, revoliucijos pirmūnai, apdovanoti už drąsą, kaip kiškis kopūsto lapo bijo Lietuvos Nežinomo Kareivio kapo. Jie bijo! Jie bijo! Jie bijo!
Jie bijo žmogaus nužmoginto, bejėgio, nelaimingo. Jie bijo to, kurs dar yra, bijo to, kurs šią naktį paslaptingai dingo. Jie bijo! Jie bijo! Jie bijo Berijos, Berija bijo Stalino, o Stalinas Vorkutos vergo, kankinamo kalinio.“
Grįžtant nuo ko pradėjome, tai prancūzai ir norvegai pasmerkė ne tiktai tuos, kurie kolaboravo su vokiečiais: vadeivas nuteisė, o taip pat ir moteris, kurios tapo okupantų meilužėmis, pasmerkė – nukirpo plaukus ir visaip iš jų tyčiojosi. Buvo pasmerkti net jų vaikai, kurie nekalti, kad gimė iš tų ryšių.
Tuo tarpu Lietuvoje įvykiai klostėsi visai kitaip. Čia kolaborantai naudojosi privilegijomis beveik pusę amžiaus. Dauguma jų jau iškeliavo į nebūtį. Kai kurie, jau esantys pakeliui į amžinybę, dar atvelkami ir į teismą. Vieni prasigėrė ir išėjo savo noru, o kiti buvo išlydėti su pagarba.
Po A. Sniečkaus mirties 1974 m. daugelis moterėlių net ašaras šluostėsi. Paradoksas, tačiau kai kurie buvę kolaborantai ir jau nepriklausomoje Lietuvoje užėmė aukštas pareigas.