„Ir užuojauta tiems vaikučiams“, – tariu sau tyliai mintyse.
Vienas po kito byra straipsniai apie daugiavaikes šeimas. Smagu matyti vaikų bei tėvelių šypsenas nuotraukose. Bet kas slepiasi už tų šypsenų? Turbūt laureatu taptų žodis „nuovargis“. Antroje vietoje – „chaosas“. Tiek galvose, tiek realybėje. Na, o trečioje vietoje turbūt būtų sąvoka „tėvų egoizmas“.
Trys šeimų tipai
Ne. Egoizmas turėtų užimti pirmąją vietą, nes viskas ir nuo jo prasideda. Noriu būrio vaikučių! Kaip smagu, kai aplink tave laksto būrys klegančių pabiručių. Tiek daug rankyčių apkabinančių, bučinukus dalijančių ir smagiai sau žaidžiančių stebuklėlių.
Bet tada nusileidžiame iš stebuklų šalies į realybę, nusiimame tuos juokingus rožinius akinius ir žvelgiame tiesai į akis.
Daugiavaikė šeima, kaip ir ne daugiavaikė, privalo pasirūpinti savo vaikais. Tai yra jų atsakomybė. Ne močiučių, ne kitų asmenų. Taigi, atveriame daugiavaikės šeimos namų duris ir ką matome? Čia kalbu ne apie visas šeimas, tik apie tam tikras jų rūšis.
Mama sukasi namie. Buitiniai dalykai – jos karalystė. Tėtis sukasi darbe. Priklausomai nuo pareigybių, arba ataria, arba atdirba. Iš viso yra trys šeimos tipai. Standartiniai, nuo algos iki algos ir pašalalpiniai.
Geras – tik vienas
Standartinė daugiavaikė šeima gali pasigirti protingais tėveliais ir prižiūrėtas vaikais. Jie užsidirbę pragyvenimui arba užima geras pareigas, turi gerą išsilavinimą, kad galėtų sau leisti išlaikyti tokį būrį vaikučių, bei skirtų jiems dėmesio, geba vaikus gerai auklėti. Apie juos čia nekalbėsime.
Pažvelkime į antrą rūšį, šeimas, gyvenančias nuo algos iki algos. Darosi keista. Jie nori! Daug ir visko. Gero darbo, gero uždarbio, daug vaikučių. Nori ir daro. Nes nori. Bet negalvoja apie ateitį, apie kitus, apie pasekmės, apie savo galimybes... Laisvi žmonės daro ką nori!
Ir tada prisidaro taip, kad tampa sunku gyventi. Tada įsijungia mygtukas: kas kaltas? Pirmiausia, turbūt, šalis, nes tokie žmonės visada sako, kad valstybė kalta... Nepasirūpina jais, mažai pinigėlių duoda, neparemia jų vaikų, nesuranda jiems gerai apmokamų darbų ir daug kitų kosminių dalykų nesuteikia.
Kodėl kosminių? Na, visų pirma, valdžią renkate jūs. Jie atstovauja Lietuvos piliečiui. Ką išsirenkate, ta ir turite. Nežinot, ką rinktis? Domėkis, švieskis. Bet ne apie politiką dabar.
O apie trečiąją rūšį – pašalpinius. Nieko neprikalbėsi, padėtis jų aiški. Jie gyvena iš vaikučių pinigų ir bedarbių pašalpų. Ką ir pridursi.
Pažvelgti į tą, kas svarbiausias
O dabar visų svarbiausias žmogus – vaikas. Pažiūrėkime į viską jo akimis. Standartinėje šeimoje jie auga matydami standartinę vaikystę. Prižiūrėti, išauklėti, su vertybėmis. O kas nutinka, jei augi šeimoje „nuo algos iki algos“?
Tėvai aria, vyresni prižiūri jaunesnius, močiutėms nėra kada laiko ištaškyti varganos pensijos, nes reikia daboti savo „protingų“ vaikų vaikučius, gi auklėms nėra pinigų. O dar darželiai laukia, mokslai, studijos. Kiek pinigų reikės! Tėvai ars, ars, ars. Ar vaikai mato vaikystę? Ne. Pasiplokite, tėveliai.
Na, o kalbant apie paskutiniuosius, gyvenančius iš vaikų pinigų... Labai gaila vaikų, kad jų tėvai neturi smegenų. Tai tiek.
Ir pabaigai. Nesvarbu, kaip šypsodamiesi tėveliai kalbės, kokie jie laimingi, turėdami tiek vaikų, ir kad bemiegės naktys nieko nereiškia... Pažiūrėkite į vaikų akis ir pamatysite, ar jose atsispindi ta tėvų išsakyta laimė.