Neturime teisės įžeisti kito asmens orumo ar kištis į jo privatų gyvenimą. Kartais pagalvoju, nejaugi lietuviams žmogaus teisės nerūpi ir žmonių įvairovė nepriimtina? Ar čia dar nuo prosenelių ir senelių užsilikę mąstymo rėmai, kas mums nesuprantama, yra „nenormalu“.
Gal vienintelis sprendimas išsiskiriantiems iš minios, tiesiog emigruoti iš Lietuvos? O gal užsidaryti namuose ir neišeiti į dienos šviesą? Gyvenime atsitinka taip, kad tu negali pasirinkti savo išvaizdos, taip, kartais, tu gali sau leisti pasirinkti rūbus, kuriuos nešioji, bet tavo išvaizda yra gamtos duota. Kartais taip atsitinka, kad dėl sveikatos sutrikimų ar tam tikros įgimtos ligos tavo išvaizda neatitinka lietuvių keliamų „normalumo standartų“, ir jau tada tau tenka susitaikyti, kad būsi atstumtas visuomenės.
Kitas scenarijus, patirsi patyčias. Šiuo atveju mes, lietuviai, tikrai esame vieningi. Iš kitos pusės gal ir gerai, esame vieninga tauta, kai kalbama apie patyčias, čia mes susiburiame, susirandame „objektą“ ir nenurimstame, kol nesurasime kito. Džiugi žinia yra ir ta, kad ir toliau išliekame pirmaujanti šalis pagal patyčių paplitimą tarp paauglių ir vaikų. Taip pat galime su pasididžiavimu sakyti, kad pirmaujame ne tik Europoje, bet ir visame pasaulyje pagal savižudybių skaičių, tenkantį 100 000 gyventojų. Maža šalis, tačiau pasižymėjusi savo pasiekimais. Lietuvoje, jaunuolių vidutinis savižudybių rodiklis 15–19 metų amžiaus grupėje daugiau nei 3 kartus viršija ES vidurkį. Vaikų ir jaunuolių savižudybių problema Lietuvoje ypač aktuali, bet ką mes darome, kad tai pakeistume? Faktai kalba už save – to, ką darome, nepakanka.
Vaikai dažnai susiduria su patyčiomis mokyklose, kurių pagrindas yra „buvimas kitokiu“ (antsvoris, seksualinė orientacija, įgimta yda). Mažais žingsniais mokome vaikus būti labiau tolerantiškais. Suorganizuojame „Dieną be patyčių“, pakalbame, kad patyčios yra labai blogai, tik šito mažai, kad problemą išrautume su šaknimis. Man tenka daug keliauti ir esu maloniai nustebintas kaip užsienio šalyse žmonės neteisia kitų dėl išvaizdos, ar buvimo „kitokiu“. Pasidalinsiu pavyzdžiu apie Dauno sindromą turinčius asmenis. Lietuvoje žodį „daunas“ vartojame, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, net nesusimąstydami, jog įžeidžiame visus, Dauno sindromą turinčius asmenis, kurių Lietuvoje gyvena apie tūkstantį.
Taip, nemažai žmonių Lietuvoje turi Dauno sindromą, bet mes jų nematome gatvėse ar mokyklose, nes tai yra nepriimtina. Pamatę žmogų, kuris išsiskiria iš minios, mes pradedame jį stebėti, ir patikėkite manimi, tai nėra malonus jausmas, o kaip turėtų jaustis sveikatos sutrikimą, kuris atsispindi išvaizdoje, turintys žmonės.
Gyvendamas užsienyje suvokiau, kad mes, lietuviai, esame savanaudiški. Kritikuojame kitus, bet negalime pakęsti kritikos. Įžeidžiame kitus, bet esame pasipiktinę, kai kažkas įžeidžia mus arba mūsų artimuosius. Kalbant nuoširdžiai, kuris iš mūsų, prieš sakydamas kandų komentarą, susimąsto, kaip tai paveiks žmogų. Tėvai vaikams įskiepija savo „normalumo“ supratimą, o vaikai yra tėvų atspindys. Suaugusieji mėgsta sakyti įžeidžiančius komentarus, nesusimąstydami apie pasekmes. Ar kažkuris pagalvoja, o kas bus, jeigu mano vaikas ar vaikaitis bus „kitoks“? Ar mes norėtumėme, kad iš mūsų vaiko tyčiotųsi? Kas jo laukia? Ar kaip tėvai sugebėsime priimti savo „kitokį“ vaiką? Gal bandysime jį paslėpti nuo visų, kad niekas jo nematytų, taip bandydami jį apsaugoti?
Aš vis dar naiviai tikiu, kad Lietuva gali pasikeisti ir būti labiau tolerantiška tauta. Džiaugiuosi, kad nemažai, pelno nesiekiančių organizacijų dirba daug, kad lietuviai taptų labiau tolerantiški ir stipresni. Neseniai asociacija „Aktyvus Jaunimas“ surengė Capoeirą užsiėmimą vaikams iš Kazlų Rūdos „Saulės mokyklos“, kurioje mokosi vaikai, kurie dėl vidutinio ar protinio atsilikimo negali mokytis bendrojo lavinimo mokyklose.
Mes galime būti vieninga tauta, nepaisant skirtingų įsitikinimų, religijos, lyties, odos spalvos ar seksualinės orientacijos. Juk tauta yra daug stipresnė ir išradingesnė, kai yra įvairi.