Kita gi, kuriai buvo priskirtas kuruoti visas likęs šalies „ūkis“, nepriskirtas kitoms ministerijoms, anot pavadinimo keitimo iniciatorių, turėjo tik tiksliau reprezentuoti ministerijos veiklos sritį, jos pobūdį ir pagrindinius tikslus XXI a., būti labiau suprantamas tarptautinei bendruomenei. Kaip žinia, iš pastarosios, buvusios Ūkio ministerijos, nurėžiant dalį funkcijų dar 2009 m. buvo įsteigta Energetikos ministerija, tokiu būdu (nesiveliant į tuo metu vykusius politines formuojamos valdančios koalicijos postų dėlionių peripetijas) prioritetizuojant energetiką, kaip svarbią valstybės veiklos sritį, kurioje, ministerijos pagrindu, buvo telkiami šios srities specialistai ir įgyvendinant Lietuvos energetinės nepriklausomybės politiką.

Taigi, ministerijos atsiradimas ar jos pavadinimo turininis keitimas, tam tikra dalimi prioritetizuoja valstybės valdymui svarbią šaką, joje telkiant tos srities politinės, ekspertinės bei administracinės veiklos profesionalus. Didžiąja dalimi, dabartinės vyriausybės ministerijos savo veikla – vertikalios, t. y. veikia tam tikroje specifinėje srityje (pvz. sveikatos bei krašto apsaugos, finansų, energetikos, kultūros ir t. t.). Tuo tarpu horizontaliųjų, t. y. tų, kurios apimtų tam tikras bendras tarpinstitucines ir tarpsektorines veiklos sritis, t. y. pilkąsias zonas, kurių esamos ministerijos neapima – maža (tokiomis galėtume įvardinti susisiekimo, socialinės apsaugos ir darbo, ekonomikos ir inovacijų ministerijas).

Įdomi šioje vietoje yra Vidaus reikalų ministerija, kuri ne tik atsakinga už viešąjį saugumą, valstybės tarnybą, viešąjį administravimą bet ir už regioninę politiką, dalis kurios – migracijos reikalai. Visų šių šaliai svarbių ministerijos kuruojamų sričių didžiausia problema – regioninė politika, kuri užima podukros vaidmenį, nors žvelgiantį į šalies dabartį ir ateitį, būtent regioninė politika turėtų būti prioritetinė, ypač atliepiant prezidentinį šūkį – „turi būti viena Lietuva, ne dvi, keturios ar penkios – viena“.

Kaip rodo šalių, panašių į Lietuvą pavyzdžiai Latvijoje, Čekijoje, Kroatijoje, net toje pat Prancūzijos, veikia panašaus tipo regioninės „horizontaliosios“ ministerijos, kurių tikslas sudaryti sąlygas tvariam regionų vystymuisi, idant šalies centras ir jo periferinės sritys augtų tolygiai, identifikuojant ir išnaudojant kiekvienos jos stipriąsias puses.

Gal atėjo laikas ir Lietuvos politinėms partijoms į savo programas įtraukti, o vėliau realizuoti Regioninės plėtros ministerijos viziją, kuri apimtų kuruoti sritinėmis, o ne municipalinėmis šalies dalims, užtikrinant tvarų regionų augimą. Pabrėžiu, kuruoti, t. y. derinti, koordinuoti, inicijuoti, o ne vadovauti ar instruktuoti visą procesą. Šiuo metu esamas regioninis valdymas, kada sudaroma regionų plėtros taryba, kaip parodė 2019 m. A. Naginionytės ir K. Samasionokaitės atliktas šių tarybų veiklos tyrimas, nėra efektyvus. Didžioji dalis pagrindinių regioninės politikos formuotojų ir įgyvendintojų neigiamai vertina šiandieninę nacionalinę Lietuvos regioninę politiką ir teigia, jog šioje srityje pertvarka – būtina, nes socialiniai ir ekonominiai skirtumai šalyje nesumažėjo ir yra didžiausi per 20 metų bei vieni didžiausių ES kontekste, nepaisant ES lėšų skiriamų regioninei politikai Lietuvoje vystyti skatinant visoje valstybės teritorijoje tolygią ir tvarią jų plėtrą.

Šiame kontekste, manau, turėtų būti ministerijos lygiu institucionalizuota regioninės politikos įgyvendinimas Lietuvoje, į ją įtraukiant jau veikiančius regioninės politikos dalyvius, suteikiant jiems didesnių galių, praplečiant bei sudarant sąlygas vysti tarpinstitucinį ir tarpsektorinį bendradarbiavimą paremtą „iš apačios į viršų“ principais, tuo pačiu atliepiant nacionalinius interesus, nes tik taip apskritai bus įmanomas regioninės politikos įgyvendinimas.

Lietuvos regioninės plėtros ilgalaikė perspektyva yra įteisinta taip vadinamojoje „Baltojoje knygoje“, kurios siekis, jog ji tęstųsi bent keletą politinių ciklų ir būtų suderinta su ES ilgametėmis finansinėmis perspektyvomis. Joje aprašyta daug įžvalgų, tačiau tuo pačiu galima pastebėti, kad visos jos daugiau ar mažiau pritempiamos įtvirtinant dviejų fiktyvių regionų atsiradimą, tokiu būdu skaidant Lietuvą į „Vilnių“ ir „kitą Lietuvą“, ir taip sudarant prielaidas europinių lėšų įsisavinimui. Taigi, noras yra formuoti regioninę politiką sukuriant pseudoregionus ES lėšų įsisavinimui regionuose, nors tikslas turėtų būti tvari strateginė plėtra juose.

Ministerijos – nėra „šventa karvė“. Jos gali kisti priklausomai nuo šaliai strategiškai svarbių sričių, kurias ji nori kuruoti. Ne paslaptis ir tai, kad sričių svarbumą nulemia ne tik valstybės interesai, bet ir kitų šalių, kuriuose veikia vyriausybės pavyzdžiai, ypač tai aktualu, kai vyksta tam tikrų sričių ministrų susitikimai Europos Sąjungos ar kitų Pasaulio ir Europos organizacijų formatuose – tuomet yra patogu turėti sritinį ministrą. Dažnu atveju valstybėse būna vidaus reikalų, užsienio reikalų, krašto apsaugos, teisingumo, finansų bei švietimo ministerijos.

Ministerijų skaičius priklauso ne tik nuo šalies interesų, bet ir finansinių galimybių jas išlaikyti, tad nenuostabu, kad Lietuvoje jų mažiau, nei pvz. Prancūzijoje ar Lenkijoje. Nesakau, kad ministerijų korekcijas (atsiradimą, pervadinimą, keitimą) reikia nuolat keisti kaip kojines, nes, kaip žinia, ir pati visuomenė yra inertiška, ir prioritetai nusistovėję, ir surinkti ministerijos kadrus užtikrinant jos tęstinumą būtų sudėtinga. Visgi neraguoti į šalies pokyčius ir problemas jas prioritetizuojant XXI a. – negalima.

Įvertinus visus aukščiau išdėstytus faktus, keliu siūlymą viešam diskursui (kitoje vyriausybėje) steigti Regioninės plėtros ministeriją ir taip prioritetizuoti valstybėje sritį apie kurią daug kalbama, bet nėra daug daroma. Siekiant nedidinti administracinio aparato, atvirkščiai jį efektyvinant – Energetikos ministeriją siūlau jungti prie Aplinkos ministerijos, nes jų funkcijos gan glaudžiai susietos su klimato kaitos, energetinio efektyvumo ir panašiomis „žaliosiomis temomis“, kur sinergija tikrai būtų daug didesnė ne tik nacionaliniam, bet ir Europiniam ir Pasauliniam kontekste.