Mėgstu pažintines keliones. Dažnai kelionėse naudojuosi gidų paslaugomis. Valstybės įvaizdžio formavime gidas atlieka labai svarbų vaidmenį. Dažniausiai tai pirmasis šalyje sutiktas žmogus, kuris turistui suteikia daugiasluoksnę informaciją apie valstybę. Ir tai ne sausos Google perduodamos žinios, bet daug subtilesnės ir įdomesnės. Gali stebėti kūno kalbą ir dalį nebylios informacijos skaityti intuicija. Jei smalsumui patenkinti neužtenka pasakojimo, smalsumą galima praplėsti. Čia pat gali klausti įvairiausių klausimų, nuo istorijos, geografijos, meno iki tradicijų, nacionalinių patiekalų, socialinių santykių ir t. t.
Įsivaizduoju turistą, atvykusį į Vilnių, tarkim, iš Didžiosios Britanijos.
Eina pro P. Cvirkos paminklą ir klausia gido:
– Kas šis žmogus, kurio paminklas čia stovi?
– Jis literatas, politikas.
– Kaip politikas, kuo jis pasižymėjo?
– Jis su kitais 19 asmenų vyko į Rusijos sostinę Maskvą prašyti, kad Lietuvą prijungtų prie Sovietų Sąjungos.
– Kaip jis išpirko savo klaidą?
– Jis neišpirko savo klaidos.
Turistas grįžta namo, nueina su draugais į barą, lenkia alaus bokalą (būdinga tai kultūrai). Draugai klausia:
– Na kaip ta šalis kur ką tik buvai?
– Kažkokia mazochistų valstybė. Nesuprantu jų, sostinėje stovi paminklas žmogui, kuris važiavo į Rusiją prašyti, kad jų valstybę okupuotų. (Vaizdas į save iš šono).
Mano paskutinė kelionė buvo Londone. Tarp įžymių vietų lankiausi ir Vesminsterio vienuolyno, karališkojoje bažnyčioje. Jos pačiame centre, garbingiausioje vietoje, yra ne daug nusipelniusio karaliaus, ne daug nuveikusio valstybės vadovo, ne žymaus mokslininko ar menininko, bet nežinomo kareivio kapas. Štai kaip visuomenė vertina ir stato valstybės vertybių hierarchiją.
O tai kaip su tuo literatu? Iš literatų juk negalima jo atimti. O kas nori atimti? Tiems literatams, kurie jo nori, reikia jį atiduoti. Tegul pasiima pas save į literatų namus, muziejų, o jei ten vietos nėra, į Grūto parką veža. Kol vyriausybė neturi laiko svarstyti šio klausimo, P. Cvirka tegul būna jį mylinčių literatų, o valstybė, jos laisvė, savigarba – piliečių. Yra daug daugiau nusipelniusių, pagarbos vertų piliečių, kurie gyveno dėl valstybės, aukojosi, kovojo, atidavė gyvybę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!