Sėdžiu ir mąstau – ech, prieš 30 metų buvo tokia gražuolė: plaukė kaip gulbė su minisijonu, plaukai pavelti, krūtinė stati. Tiesiog pienas su medumi, o ne moteris! Užpakalis riestas, lūpos padažytos! Galvoju sau – aš, 53-ejų metų vyras, dar visai nieko (išsilaikęs, nepraplikęs, pilvas mažas, švelniai pražilęs – tikras princas! Mąstau, pasiimčiau kokią 20-metę (dabar juk labai madoje) ir vargo neturėčiau. Galvoju, sau galvoju – seile ištiško. Žmona kumščiuoja mane – sako lipam, mūsų stotelė.
Atsistojau ir išlipome. Dar kartą pažiūrėjau į ją taip kreivai. Nusišypsojau ir pabučiavau – ji net nustėro: ka čia darai, paklausė. A protas pasimaišė? Kibk tik, sakau, į parankę ir einam.
Einu su savo mieląja susikabinęs už parankės, spaudžiu jos tą ranką prie savęs stipriau ir galvoju sau tyliai: štai, turiu savo gyvenimo meilę, nors ir pasenusią, išauginome tris sūnus ir kam man tos piemenės su savo grožiu! Maniškės, kad ir storos ir nebegražios, juk daugiau niekas nepakeis. Taip ir nušlitiniavome abu drauge kaip pingvinai. Palengva, krypuodami, bet su sava!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!