Miestas, kurio esame tarsi kraujo kūneliai, tekantys gatvių venomis ir nešantys jam gyvybę. Nešame „deguonį“ jo gatvių venomis, maitiname jo „ląsteles“ (statome namus), taip jis auga ir plečiasi. Mes esam jo gyvybės šaltinis, intelektas, aura, jo asmenybės ir veido kūrėjai.

Miestas, kaip ir kiekvienas iš mūsų, auga, puošiasi, tvarkosi, prausiasi, dabinasi, kuria savo įvaizdį. Miestas turi gerųjų bakterijų, skiepus, kurie jį apsaugo, stiprina ir gina, bet jį, kaip ir mus, puola ligos, parazitai, kenkėjai, proto ir energijos vampyrai. Ir koks miestas kaip žmogus būtų, kuris vaikšto, kvėpuoja ir yra šalia? Kaip jis atrodytų gatvėje ir ar norėtume su juo bendrauti, būti šalia?

Taigi, jei miestas yra žmogus. Žmogus kuris skarmalotas, susivėlęs, seniai užmiršęs muilą, šampūną, žirkles ir skutimosi peiliukus, o apie kvepalus ir švarius rūbus, išvis nebūtų girdėjęs. Žmogus, kurį apniko utėlės ir visokie gyviai. O kaip tie gyviai reaguotų į sprendimą pasikeisti, ar būtų tuo labai patenkinti?

Taigi trumpa istorija apie žmogų, kuris nusprendė keistis.

Gyveno kartą mieste toks suvargęs žmogelis. Klaidžiojo po gatves, o praeiviai negalėjo pasakyti kokio jis amžiaus ir kaip jis iš tikro atrodo. Mat apžėlęs ir apskretęs labai buvo. Žibėjo akys ir dantys. Plaukai susivėlę į kaltūnus, drabužiai sulopyti, ištepti tepalų ir riebalų dėmėmis. Miestelėnai jo šalindavosi ir aplenkdavo lanku.

Bet laikas bėga, o mauro ir dumblo storis tik didėjo ir drabužiai plyšo ir nyko. Jautėsi jis nelaimingas ir niekam nereikalingas, atstumtas savo gūžtelėje tūnojo. Vakarais skaitė knygas, kurias vis dažniau rasdavo palei konteinerius. Jos sukurdavo jam svajones ir šviesius sapnus. Knygos jo trobelėje buvo vienintelis vilties ir šviesos šaltinis, buvo ir televizorius, bet rodė vieną TV kanalą ir retai jį težiūrėjo. Bet vieną sykį, slinkdamas gatve, rado bilietą, loterijos bilietą. Parėjo namo, įsijungė televizorių ir laimėjo loterijoje. Nudžiugo žmogelis, supratęs, kad jo tamsybių metas baigėsi, išaušo jo naujas rytas. Susitvarkęs dokumentus ir atsidaręs sąskaitą banke (banke su juo labai gražiai personalas elgėsi, vaišino kava ir šokoladu ir nesvarbu, kad po to teko vėdinti patalpas). Pasvarstė žmogelis: pirmiausiai užsuksiu į SPA, išsiprausiu, persirengsiu, kibsiu į mokslus, namus naujus nusipirksiu. Tai mano rytas, mano naujos dienos pradžia, naujas gyvenimas.

Su SPA ir rūbų salonu prasidėjo jo didžiausios bėdos. Visai ne tos, kad vos atvėrus grožio salono duris, kuriame lankosi visas elitas, vos jo neišvijo. Bet tos bėdos, kurias sukūrė jo blusos ir utėlės, kurios jį ėdė visą gyvenimą, kurios juo mito.

Ir tik su pirmais kirpėjos prisilietimais, pirmais nukritusių plaukų kuokštais, utėlės ir blusos sukruto, sunerimo, jaučia, blogi laikai ateina. Tad susirinko visi vabalai krūvon protestuoti. Šaukia ką tu darai, kodėl plaukus kerpi, jie buvo brandūs, sveiki ir jokių ligų nepakirsti. Mūsų senoliai po jais, dar vaikais būdami žaidė, jie nuo svilinančios saulės užstodavo, pavėsį tekdavo. Dabar bus plika ir pilka, kur mums pasidėti teks? Tau tik naikinti o ne kurti rūpi. Mes tau nebereikalingos, burnojo jos. Keletas net prie dar nenukirptų plaukų prisirišo, gal neišdrįs? Bet kur tau, kirpimo mašinėlė tik zzzzz, tik zzzzz ir krenta vargšės ant žemės su visais pamėgtais plaukais. O dar šampūnas ir muilas, velnio pramanytas, grynas nuodas mums. Skirtas mus naikinti ir kenkti kaip ir 5G ryšys, sukurtas, kažkokių neaiškių kompanijų, nuodas. Kuo tau kaltūnu suvelti plaukai užkliuvo, jie buvo sveiki ir brandūs. Ar manai, kad ataugę nauji plaukai atstos esamus? Jie bus nupiepę ir užaugs išvis kažkokie hibridiniai, prausiami ir skalaujami tuo šampūnu. Ir nė iš tolo neatstos tų, kurie buvo. Dejavo, vargo prispaustos utėlės.

Bet grožio specialistės jų negirdi ir daro savo darbą. Kerpa plaukus, prausia. Stilistai renka naujus apdarus. Žmogelis nusimetęs purvo ir mauro, bei dvoko naštą, atsigavo ir toji diena jam tapo kaip Kalėdos, jo gimimo iš naujo diena. O blusos su visais škarmalais buvo sukrautos į maišus ir nukeliavo į konteinerį. Ten kur jos galėtu aimanuoti ir tik saviškių tarpe dievagoti, bet niekam nepakenktų.

Taip ir miestas privalo keistis, seni, supuvę, blogai prižiūrėti medžiai turi būti iškirsti, o jų vietoje pasodinti nauji, gražūs ir sveiki medeliai. Miestas turi atnaujinti savo parkus, gatves ir skverus. Turi būti griaunami jokios išliekančios vertės neturintys blokiniai ir stalinistinės statybos pastatai. Juos reikia kuo greičiau pakeisti moderniais, geriausių architektų kūriniai. Jie gražiai komponuotųsi prie senųjų, dar prieškario laikus menančių pastatų fasadų.