Tada jos antakiai pakilo ir ji nustebusi ėmė puikiausiai kalbėti lietuvių kalba:
– O! Jūs kalbate lietuviškai!
Dar nei nespėjus man atsakyti ėmė kurpti istoriją:
– Esu baltarusė, prekiauju Gariūnų turguje, dabar turiu išvykti atgal (į Baltarusiją), turiu prekių, manęs su jomis nepraleis pro sieną. Imkite (dėlioja ji marškinėlių pakuotes ant mano pilnos knygų rankinės), viskas dovanai, nes tuoj turiu išvykti.
O per jos petį matau dvi moteriškes taip pat laukiančias autobuso, ir abi linguoja galvas pusbalsiu man:
– Neimkite... neimkite...
Aš ir neėmiau. Šypsausi. Veiksmas vyksta. Paprašo „baltarusė“ kelių eurų kelionei. Atsakau, kad neturiu. Jos žvilgsnis lyg kokio Dzeuso tuoj pavirsta rūsčiu, ir sakyčiau hipnotizuojančiu (bet ką darysi, juk grynųjų pinigų išties neturiu). Mosteliu ranka į josios maišą su marškinėliais ir sakau, neškitės. Stvėrė ir dingo nei žodžio nesakiusi.
Dar ilgai šnekėjomės su tomis moterimis apie Vilniuje besisukinėjančias „dovanotojas“. Prisiminėme ir kitą jauną moterį, kuri neseniai kvepalus dovanojo savo gimtadienio proga, o už tai prašė primokėti. Sako, kad ji Markučiuose gyvena.
O naivesni žmonės patiki jų istorijomis, sužaidžia rūstokas žvilgsnis ir atveria pinigines joms padėti...
Noriu, kad daugiau žmonių žinotų, kad už dyką nieko nebūna. Man pasisekė, bet siūlau siųsti tokias tik toliau!
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!