Kai kurie politikai, lyg pasityčiodami iš senjorų, sako – žiūrėkite, juk jie ir į įvairius renginius eina (bet nepastebima, kad beveik vien tik į nemokamus), ir į kiną (į senjorų seansus, kur bilietai po 1,5 euro), ir sėdi parkuose ant suoliukų šypsodamiesi, vadinasi, gyvena visai neblogai! O naują biudžetą svarstydami „valstiečiai“ ir jų koalicijos partneriai drįso net pasipiktinti: turime daug prabangoje gyvenančių pensininkų – jų butai erdvūs, be to, pačiame miesto centre ir jie dar nori didesnių pensijų!
Kokioje „prabangoje“ gyvena mūsų pensininkai rodo ne jų butų dydis, bet kasdienė realybė. Ar matome mūsų senjorus kavinėse, restoranuose? Juk net išgerti kavos puodelį su kokiu nors skanėstu kavinėje jie neišgali arba leidžia sau tik ypatingomis progomis. Neteko sutikti nė vieno užsieniečio, kuris nesistebėtų, kodėl mūsų restoranuose visiškai nėra senyvų žmonių. Lietuva nuostabiai graži šalis, gyvenimo lygis, atrodo, vis auga, tačiau kodėl visur pilna vien tik jaunimo, viskas tik jam pritaikyta, o kur savo būties saulėlydžio dienas leidžia jūsų pensininkai? – klausia ne tik vakariečiai, bet ir kaimynai lenkai. Gėda, bet atsakyti reikėtų: nueikit prie Kalvarijų turgavietės, ten pilna mūsų senukų, pardavinėjančių skurdžius savo rakandus, kad kaip nors prisidurtų prie vargingų valdžios jiems skirtų pensijų... Ypač pravartu būtų tuose garbingo amžiaus Lietuvos piliečių „poilsio, laisvalaikio“ turgeliuose apsilankyti Lietuvos ministrams, politikams.
Ar žino valdžia, kad daugelis pensininkų skursta taip, jog pasiturintiems sunku net suvokti? Antai, minimalią pensiją gaunantis vienišas mano kaimynas net karšto vandens čiaupo beveik niekada neatsuka, kad išvengtų Šilumos tinklų užkrautų didžiulių mokesčių. Paklaustas, kaip gi tuomet išplauna indus, paaiškina – pašveičiu kokiu nors cheminiu valikliu, po to gerai nušluostau ir švaru, tik retkarčiais šaltu vandeniu praplaunu... Štai kokių higienos normų priversti laikytis Lietuvos senjorai!
Neretas vienišas senukas ar močiutė, kad bent truputį sutaupytų, net ir ilgais rudens, žiemos vakarais neįjungia šviesos, šiaip taip pasišviečia tik televizoriumi. Vis mažiau reikės mokėti už elektrą, daugiau liks būtiniems vaistams, – džiaugiasi jie. Netoliese gyvenanti inteligentiškų senjorų pora, regis, neturėtų dėl ko pergyventi, nes šeimos biudžete yra dvi pensijos, deja, jos minimalios ir abu aimanuoja, kad tenka pirkti nemažai medikamentų, už kai kuriuos tyrimus irgi reikia susimokėti, be to, silpsta regėjimas, keičia akinius, stuburo gydymo masažai nepaprastai brangūs, tad gyvena jie taip vargingai, jog drovisi pasikviesti pas save iš užsienio atvažiuojančius senus bičiulius. Ypač gėda jiems prisipažinti, kokią pensiją gauname, – sako šie senjorai.
Ne tik restoranų, bet, apskritai, prošvaisčių daugelis mūsų vyriausiosios kartos žmonių mato mažai , o jiems be galo norisi dar spėti patirti ką nors šviesaus, gražaus – juk didžioji gyvenimo dalis prabėgo sovietmečiu, kuomet nebuvo galimybės nei pakeliauti po platųjį pasaulį, nei nusipirkti gražų baldą ar apdarą, paragauti iš įvairių kraštų atvežto maisto. Juolab skaudu, kad ir šiandien, kai visko pilna, tos gėrybės jiems sunkiai prieinamos, nors metų gyventi liko nedaug. Lengviau tik tiems, kuriuos šelpia vaikai ar anūkai, o ką daryti, jei jų neturi arba paramos negauni ? Ar ne gėda valstybei, kurios ekonomika sėkmingai vystosi, tačiau beveik pusė jos vyresniosios kartos piliečių gyvena žemiau skurdo ribos?!
Tarsi to būtų negana, valdžia sumanė užkrauti nekilnojamojo turto mokestį net ir elgetiškas pensijas gaunantiems mūsų senjorams. Finansų ministras ir pats premjeras iš televizijos ekranų kalbėjo : nemažai yra turtingų senjorų, gyvenančių per dideliuose butuose, tegul parduoda juos, kraustosi į priemiesčius ! Nekilnojamojo turto mokestis privers juos tai daryti!
Iš garsios prieškario šeimos kilęs pažįstamas 80-metis vilnietis, sužinojęs apie valdžios sumanymą apmokestinti jo butą, vos ne pravirko. Baisu klausytis, atrodo, jie tuoj pasakys- išbuožinti tuos turtuolius!, – sako senyvas pensininkas. – Kur gi galėčiau kraustytis, aš gimiau šiame senamiesčio bute, čia gyveno mano tėvai, seneliai, esu suaugęs šaknimis su šia vieta ir ne mano metuose keisti diametraliai gyvenimą, sveikata neatlaikytų...
Panašiai kalba ir kiti vyresni vilniečiai, dėl įvairių gyvenimo aplinkybių kažkada apsigyvenę sostinės centre. Daugeliui jų sovietmečiu, pralaukus kelioliką metų eilėje, vadinamieji miesto vykdomieji komitetai paskirdavo butus būtent centre senuose namuose ir tai nebuvo jokia privilegija, nes anuomet visi veržėsi į naujus rajonus, į Lazdynus, Žirmūnus. Ir štai šiandien, – piktinasi garbaus amžiaus senjoras, – mane, kuris neturi nei sodo ar sodybos, nei kokių nors kitų būstų, skirtų nuomai, o tik vieną vienintelį turtą – butą, kuriame kažkada įsikūriau su gausia šeima, dabartinė valdžia vadina turtuoliu, nors mano pajamos siekia vos porą šimtų eurų per mėnesį ! O juk absoliutaus skurdo riba yra 245 eurai... Tie, kurie prieš rinkimus žadėjo aukso kalnus, dabar nutarė užkrauti dar naujus mokesčius pensininkams, tai įžūlumo viršūnė ! Tegul žmonės susimąsto, už ką balsuoti per rinkimus!
Žinoma, yra Lietuvoje ir tokių, kurie gauna 500 eurų ar dar didesnes pensijas. Jiems pasisekė, kad pavyko sukaupti ilgą stažą, be to, Nepriklausomybės pradžioje, kai buvo jauni, turėjo galimybę dirbti keliose darbovietėse. Deja, ne visi turėjo paklausias profesijas, lengvai įsidarbindavo visur, o sovietmečiu buvo net draudžiama dirbti keliuose darbuose, tad sukaupti didesnes pensijas buvo neįmanoma. Būta įvairių labai objektyvių aplinkybių, dėl kurių nenorom tekdavo atsisakyti darbo. Vieni augino vaikus ar prižiūrėjo paliegusius tėvus, kiti patys turėjo sveikatos problemų ir t.t. Nemažai atvejų, kai darbingo amžiaus sutuoktinė turėdavo lydėti vyrą, išvykstantį dirbti svetur, kartais ir valstybės siuntimu, ir jos darbo stažas nutrūkdavo, tad šiandien, ji gauna minimalią pensiją. Žurnalistų, kūrybinių darbuotojų algos buvo labai menkos, bet pragyventi jiems padėdavo honorarai, deja, pensijų dydžiui jie neturi įtakos, nors mokesčius nuo honorarų valstybė visada atskaičiuoja. Jokiam deputatui ar ministrui nerūpi, kokios objektyvios priežastys nulėmė per trumpą stažą, per menką uždarbį ir kodėl garbingai, atsidavusiai dirbęs gydytojas, pedagogas, žurnalistas ar menininkas senatvėje priverstas gėdingai skursti.
Mažiausias pensijas gaunantiesiems ypač skaudu dėl to, kad pensijų didinimo atvejais jiems jos vis tiek keliamos minimaliai. Patys kalti, kodėl per trumpą stažą [nesvarbu, jog trūksta vos metų ar pusmečio] sukaupė, per mažai uždirbdavo, kuo didesnė pensija, tuo labiau ji bus padidinta – tokios nuostatos laikosi valdžia. Taigi tie, kurie skursta, ir toliau bus vargingiausi, atotrūkis tarp jų ir geriau gyvenančių nemažės. Tai vadinama gerovės valstybės kūrimu ?
Jei reikia kelti pensijas, privalėsime padidinti mokesčius ūkininkams... Jei senjorai nori didesnių pensijų, negalėsime kelti atlyginimų mokytojams, dėstytojams... – svarstydami naują biudžetą šitaip nuolat gąsdino parlamentarai. Kas tai? Ar ne visuomenės supriešinimas? O gal biudžetą pateikiančiųjų nemokšiškumo įrodymas? Jiems patiems, bet ne visuomenei lengviausios išeities pasirinkimas? Iš vienų atimti, tik tada kitiems duoti – tokia yra dabartinių valdančiųjų „gerovės samprata“! Girdime taip pat kai kurių politikų, ekonomistų balsus, jog norint padidinti pensijas, atlyginimus, reikia mažiau lėšų skirti gynybai... Ar ne pavojingos valstybei tokios mintys?! Kai kuriose šalyse tai būtų palaikyta išdavyste.
Dėl savo teisių, gerovės, didesnių mokesčių išvengimo kietai kovoja stambaus verslo ir bankų interesų atstovai. Protestų akcijas, streikus, piketus organizuoja ūkininkai, vežėjai, pedagogai, ugniagesiai... Jiems visiems pavyko nemažai išsireikalauti. Tik pensininkai tyli. Nors būtent jie yra dabartinės Lietuvos visuomenės vargingiausia dalis. Maisto produktai, vaistai, komunaliniai mokesčiai brangsta nežmoniškais tempais, verslininkai iš to lobsta, o senjorams valdantieji žada padidinti bazinę pensiją vos 3,5 euro. Negana to, šie „dideli’’ pinigai juos pasieks tik ateinančių metų viduryje. Gausite tuomet už pusmetį net 21 eurą, – giriasi deputatai. Ar tai ne pasityčiojamas iš žmonių, kurių dienos suskaičiuotos ir kurie trokšta ne prabangos, ne išskirtinių sąlygų, bet nors minimalių galimybių pagyventi oriai, ramiai, be nuolatinio rūpesčio, kaip ištverti iki kitos pensijos.
Prezidentui ryžtingai reikalaujant mažinti vyresniosios kartos skurdą, vyriausybė žada vidutinę senatvės pensiją padidinti 30 eurų. Ar tai atsvers kasdien augančias kainas? Juk priešindamiesi naujiems mokesčiams didieji prekybos tinklai žada dar labiau branginti prekes. Be to, valdžia tyli, kaip pasikeis, kiek pagerės ne vidutines, bet skurdžiausias išmokas gaunančiųjų gyvenimas. Ar jie ir toliau bus „pamaloninami“ mažiausiais pensijų padidinimais? Juk mokesčiai jiems nė kiek ne menkesni ir dar užkraunami nauji.
Kai svarstomi visuomenei, valstybei reikšmingi biudžeto, mokesčių, išmokų klausimai, o valdantiesiems „valstiečiams“ ir jų koalicijos partneriams kur kas labiau rūpi išlikimas valdžioje ir dėl to jie vis keičia savo pažadus, turbūt beviltiška tikėtis žymesnio vyriausiosios kartos gyvenimo pagerėjimo.
Na, o kaimyninėje Lenkijoje tuo metu jau Įvedamas tryliktosios pensijos išmokėjimas. Kasmet, prieš didžiąsias šventes. Pensininkai – jau išeinanti karta ir neužmirškite, ponai Lietuvos valdantieji, kad netrukus jūs užimsite jų vietą.