Šiuolaikinis verslas, ekonomika taip pat reikalauja kvalifikacijos ir gebėjimų. Jeigu bet kas galėtų spręsti ateities kryptis – toli nenueitume.
Kalbant apie vežėjų situaciją – norint ją spręsti – taip pat reikalingos žinios. Bent jau finansų, buhalterinės apskaitos ir transporto ekonomikos srityse. Turėdamas šiek tiek žinių ir dar šiek tiek patirties pabandysiu pakomentuoti. Ne viskas čia atrodo taip paprasta. Kalbant apie konkretų valdžios sprendimą – jis iš tiesų nesavalaikis ir neprofesionalus. Nesavalaikis dėl to, kad tikrai nėra geras metas didinti mokesčius ekonomikos lėtėjimo laikotarpiu ir dar daugiau iškilus naujo europinio šios sferos reguliavimo (mobilumo paketo) iššūkiams. Ir abiejų veiksnių tikslai yra lyg ir kilnūs. Darbo užmokesčio didėjimas, socialinių garantijų augimas, darbo sąlygų gerinimas. Bėda ta, kad visa tai yra MITAS. Čia jau veikia taisyklė, kad gerais norais kelias į pragarą grįstas.
Imkime Vyriausybės nutarimą. Oficialiai yra teigiama, kad tai skatina atlyginimų didėjimą ir didesnį socialinių garantijų sukūrimą. Deja, atlyginimus sukuria ne Vyriausybė, ir ne jai lemta juos didinti. Kodėl? Panagrinėkime. Šiandien galiojanti tvarka sako, kad komandiruotpinigius galima mokėti darbuotojui, jeigu jo atlyginimas „ant popieriaus“ yra 1,3 minimalaus darbo užmokesčio. Tad šiandien transporto sektoriuje vairuotojų (dažnai ir kitų profesijų) alga yra 730 EUR (ant popieriaus).
Pridedant komandiruotpinigius konkurencinga alga į rankas šiandien yra 2000 EUR (kai kuriose įmonėse gali būti šiek tiek daugiau, bet tai yra reali suma šiai dienai). Valdžia nutarė, kad nuo 2020 m. sausio 1 dienos alga „ant popieriaus“ bus 1002 EUR, kad vairuotojai gaus tą pačią konkurencingą algą į rankas – 2000 EUR. Kas pasikeitė? Pasikeitė mokesčiai. Viena darbo vieta įmonei pabrango apie 130 EUR (per mėnesį). Dar pasikeitė teorinė galimybė, kad vairuotojas su viena labai svarbia sąlyga gaus didesnes socialines garantijas.
Ta svarbi sąlyga yra ta, kad darbdavys sugebėtų išsaugoti šią darbo vietą iki tol, kol darbuotojui šių garantijų prireiks. Tai problema ir yra tokia, kad darbdaviui to padaryti gali ir nepavykti. Kaip tada su šiomis socialinėmis garantijomis? Ar nereikės valstybei prisiimti papildomos atsakomybės už darbuotoją, kuris neturi darbo vietos? Įsitikinęs, kad darbdaviai temps iki paskutinio „atodūsio“ stengdamiesi išlaikyti tą darbo vietą, nes tik iš to – išsaugos savąją. Bet ar tai jiems pavyks? Galima daug teorijų ir skaičiavimo metodikų pritaikyti. Vieną kažkokią pritaikė ir „specialistas“ iš Lietuvos banko. Gavo teigiamą atsakymą. Aš pritaikysiu paprastesnę (suprantamesnę) ir esu įsitikinęs – realistiškesnę.
Įmonėje, kurioje dirbu, išlaikome 27 darbo vietas, tad mūsų tiesioginės lengvu aritmetiniu veiksmu suskaičiuojamos išlaidos padidėja – 3510 EUR per mėnesį, arba 42 120 EUR per metus. Pajamos – žinome, kad nuo to nedidėja. Kad padidintume pajamas – turime įtikinti savo klientus didinti pervežimo kainą arba didinti veiklos efektyvumą mažinant išlaidas.
Pirmasis variantas (priversti už tai sumokėti klientą) nepavyks todėl, kad transporto paslaugos – tai tarptautinė didžiulė rinka, kurioje dalyvauja visos ES vežėjai. Mūsų tiesiog niekas nesamdys. Šiandien Lietuvos vežėjai jau nėra ant bangos. Daug sparčiau vystosi ir plečiasi Lenkijos, Rumunijos ir Bulgarijos vežėjai, kurie, su malonumu, perims mūsų apimtis. Ir čia galima dėti tašką. Konkurencijos kainomis mes neatlaikome. Kitas būdas kompensuoti – atsiradusias papildomas išlaidas – mažinti kitas esamas išlaidas. Čia jau skausmingas ir sunkus procesas. Atrasti kažkokį naują būdą taupyti, kada įdiegtos visos įmanomos techninės, kontrolės, apskaitos priemonės, kurios yra rinkoje – neįmanoma.
Didžiausios išlaidos kurui, draudimams, kelių mokesčiams, finansiniam lizingui, technikos priežiūrai – nepajudinamos (deja, dar irgi auga). Lieka du variantai – atlyginimų fondas, įmonės pelnas. Įmonės pelnas per 2018 metus buvo šiek tiek mažesnis negu iškilęs deficitas. Vadinasi, net tai negelbėja. Nors nei teoriškai, nei praktiškai mes negalime jo liesti – kadangi tai jau įmonės savininkų interesas. O ir finansiniai partneriai šį rodiklį prižiūri labai griežtai. Jeigu jis tik sumažėtų – įmonei tai reikštų augimo pabaigą. O jeigu nėra augimo – yra kritimas. Nulis neegzistuoja. Tad sprendimų beveik nelieka – vienas – kad protingi darbuotojai supras situaciją ir sutiks su atlyginimų mažėjimu, kitas – ruoštis įmonės vegetavimui (geriausiu atveju) ir tuo periodu siekiant iškelti verslą į kitą ES šalį. Čia pasirinkimas yra. Vienas kelias – senosios vakarų Europos šalys.
Čia mokesčiai nėra mažesni, netgi šiek tiek dar didesni, tačiau reikalas toks, kad kaip bebūtų keista, tačiau tai faktas, kad vilkikas su vakarų šalių registracijos numeriais gauna didesnį pervežimo įkainį. Kaip žinote, vyriausybės kainų nereguliuoja, tačiau taip jau yra, kad vokiečių įmonė sutinka daugiau mokėti vokiškai, belgiškai ar olandiškai įmonei. Solidarumas tarp šių šalių – rimtas reiškinys. Kitas kelias – Lenkija. Mokestinė politika Lenkijoje – dar lengvesnė negu Lietuvoje buvo iki šiol. Kaimyninis artumas – didžiulis pliusas. Galimos neigiamos nuostatos būsimajame mobilumo pakete – lengviau įveikiamos turint Lenkijos jurisdikciją.
Žodžiu, neigiamas žingsnis – žengtas. Kokios bus tikrosios pasekmės parodys gyvenimas, nors galima neabejoti tik vienu – lietuviškam verslui tai nepadės. Žmonėms, kurie supranta, gerbia verslą, siekia ilgalaikių perspektyvų sau ir savo šaliai – liūdna akimirka. Didelei masei žmonių – euforijos, svajonės, kad jau tuoj valdžios paliepimu išsipildys jų norai, laikotarpis.
Mes savo įmonėje esame prie pirmųjų. Suprantame šių sprendimų tikrąją vertę ir kartu buriamės prieš iškilusius iššūkius. Jeigu redakcijai būtų įdomu, galime ir ateityje teikti informaciją apie mūsų veiklą, pasiekimus. Šiandiena jau turime padarę sprendimą atidarinėti įmonę Lenkijoje, prie jos jungsime dar savo kolegas (mažesnius vežėjus). Ateinančiais metais tai planuojame įgyvendinti. Kokia verslo dalis liks Lietuvoje – dar svarstymo stadijoje ir galutinai bus aišku išaiškėjus daugeliui kitų aplinkybių nepriklausančių nuo mūsų.
Labai dažnai galima politikams priiminėti sprendimus – ir už juos neatsakyti, kadangi niekas nedaro analizės, kaip vienas ar kitas sprendimas paveikė įmonę, sektorių ar šalį. Mes bandysime brėžti savo užrašuose visą ekonominę istoriją ir analizę, kad galbūt po penkerių metų galėtume pasakyti ir įvardinti tokio sprendimo rezultatą. Patikėkite – esant bet kokiam rezultatui – tie patys politikai sugebės paaiškinti tai savo naudai.