Bet esmė šioje frazėje ir kuri man nedavė ramybės – kokia visuomene esame mes po tų dešimties metų? – geresne, brandesne, sąmoningesne, mažiau sugadinta ar atvirkščiai? Kokia?
Atsakymo apie tai taip ir nesulaukiau, nes laidos centrinis objektas buvo prieš tuos pačius dešimt metų gvildenta tema... Na ką gi TAI turėtų byloti apie mūsų visuomenę? Dešimt metų, o mes dar tose pačiose pamazgose mirkstame? Fu, purvinas reikalas.
Bet gi yra svarbesnių dalykų, sakysite – biudžeto skirstymas, socialinis teisingumas, lygybė mūsų visuomenėje, žmogaus teisės ar diskriminacija darbo aplinkoje, psichologinis smurtas, mažas finansavimas švietimo, kultūros, sveikatos apsaugos, ugniagesių sektoriuose ir t. t. ir pan – tai tik nuobodžios tezės. Kad papultų į viešų diskusijų lauką, reikia skandalo, tragedijos, spalvingos istorijos.
Ne kažin kiek mūsų visuomenė ir pasikeitė per tą dešimtmetį, pamaniau sau.
Kad ir kiek pasaulio apvažinėjome, kad ir ką bebūtume matę – į galvą ne per daug pateko. Sąmoningesni labiau netapome. Matyt, tam, kad priimtum gerus pavyzdžius ar pasimokytum iš blogų, kuriuos pasaulis mums demonstruoja – per įvairiausio pobūdžio priemones tiek tiesiogiai lankantis, tiek per medijas stebint pasaulį – priimti, suprasti ir pritaikyti teikiamą informaciją – tam reikia intelekto. To mes ir stokojame, deja. Dar kartą galime padėkoti mūsų „šlovingai“, oi atleiskite, „prestižinei“ švietimo sistemai. Kuri turbūt tokia puiki, nes gausiai finansuojama sagomis, o mokytojams prestižiniai atlyginimai sumokami muilo burbulais, kaip ir grandiozinai švietimo sistemos projektai ir reformos iš stebuklų šalies.
Kodėl Lietuva yra ten, kur yra – statistiniame Europos dugne? Nes Lietuva nenori keistis. Ypatingai sistemine, struktūrine, politine prasme.
Mes žiūrime į Vakarų visuomenę ir norime būti jos dalimi. Tačiau esame visiški rytai – su „prorusiška“ mąstysena, „prorusišku“ mentalitetu ir labiausiai apmaudu vis dar pasenusia mokymo sistema. Kad ir kaip bebūtų gaila taip sakyti.
Tik taip galima paaiškinti ką tenka patirti, matyti ir girdėti tiek viešojoje erdvėje ar televizijoje, kaip ydingą palikimą iš praeities sistemos. Didelį tolerancijos lygį įvairioms korupcijos apraiškoms, patyčioms, smurtui ir bene liūdniausia – idiotams. Taip taip. Menko intelekto ir kompetencijos žmonėms, kurie užima labai svarbias pareigas valdžios struktūrose. Tai atvirai toleruojama, nes tie žmonės, nors ir intelektualiai ir visaip kitaip silpni, bet partiniai. Lojalūs. Savi. Ir to gana, kad „įsitrintų“ į geras vietas.
Tos pačios reprezentacinės dovanos Seimo „skladuke“. Kas tai? Mūsų šalies reprezentacija iš valstybės biudžeto už krūvas eurų? Ne kuklios, bet tviskančios prabanga. Ar tai yra gerai? Ne šiaip tušinukas su herbu – bet pasidabruotas, ne šiaip šokoladas, bet tona šokolado, ne šiaip laikrodis, bet brangus ir didelis, kad iš toli matytųsi KOKS. Ir kuo tada mes skiriamės nuo skurstančios, bet monumentalizmu ir gigantizmu garsėjančios kaimynės, a?
Arba apie gerovės Lietuvą tauškiantis ir „tyliajai Lietuvai“ (beje, terminas skamba įžeidžiai – tyliajai? Kas ją užtildė?) prijaučiantis prezidentas taško valstybės lėšas nesivargindamas pažvelgti į save iš atstumo. Per daug nesverdamas ar visos jo išvykos duos pakankamą atsakomąją naudą mūsų šaliai lyginant su išlaidomis, kurių reikalauja jo vizitai. Prezidentui svarbu pasirodyti pasauliui, KOKIE mes ir kad mes esame. O ir prezidento reikalaujami milijonai ekscelencijos rezidencijos remontui yra tam pačiam šventam tikslui – kad Atrodytume. „Nereprezentatyviai“ atrodo, pasakė prezidento žmona. Na, sakyčiau, kaip ir mūsų šalis. Ne naftą pumpuojame ir deimantų nekasame... Tai ne Emiratai ir ne dangoraižiai mus puošia... Ir kuo tada mes skiriamės nuo kaimyno, kur šalies vadovas neriasi iš kailio, kad pasipuikuotų prieš pasaulį koks jis ir kaip jis, bet mes juk žinome, kaip yra iš tiesų...
Nemanau, kad Lietuva labai nustebins svečius iš užsienio kad ir kokiuose suremontuotuose rūmuose juos priimtų mūsų prezidentas ar kad ir kokią jis prabangią dovaną jiems įteiktų. Galima, žinoma, juos apvilkti šilkais ir apakinti krištoliniais šviestuvais. Svečiai nustebs nebent nuo kontrasto, nes kad ir iš kur bebūtų kviestiniai svečiai, svarbūs ar nelabai, juk nėra atsilikę ir bet kada gali pasigūglinti – ir visa Lietuva kaip ant delno – su minimalia/vidutine pensija, vidutiniu mokytojo atlyginimu, kultūros darbuotojų ar bibliotekininkų atlyginimais, visuomenės pasitikėjimu Seimu ir vyriausybe ir visomis kitomis statistikomis apie mūsų šalį. Ir štai – Lietuvos paveikslas nutapytas realistiniu stiliumi. Be vaizdinį romantizuojančių dovanėlių ar modernių architektūrinių sprendimų prezidento rezidencijoje ir t. t. ir pan. Ir kuo jau čia benustebinsi pasaulį...
Štai kas mus reprezentuoja iš tiesų. Ne rūmų remontai ar Seimo pripirkti brangūs niekučiai – ir viskas mokesčių mokėtojų sąskaita. Bet viskas vardan to, kad valdžiai nebūtų gėda prieš „svarbius“ žmones iš užsienio... Hm... Kaip dažnai jums būna gėda patiems savęs?
Geriau pakalbėkime apie svetimos gėdos jausmą. Ir viskas dėl šventos tolerancijos idiotams.
Čia pavyzdžių ilgai ieškoti nereikia: vos lemenanti, rišlaus sakinio negebanti suregzti, ką jau kalbėti apie argumentus Seimo narė – normalu? Normalu. O aš, būdama studente, taip nepasiruošusi į paskaitą būčiau pasigėdijusi eiti, o su tokiais akį rėžiančiais „gabumais“ ir studijų nepabaigusi... Deja, tokių nerišliais sakiniais veblenančių Seimo narių į valias.
Ministru būti nemokant bent vienos užsienio kalbos, kuri būtų žinoma ir visam likusiam civilizuotam pasauliui bei atstovauti Lietuvos interesus užsienyje irgi pasirodo nėra problema. Kai valstybėje net aukštus postus užimantys asmenys nesidrovi pademonstruoti savo nekompetencijas bei neišmanymą (kad ir paskutiniu metu pareigose „sužibėjusi“ Vidaus reikalų ministrė). Tokiu atveju, turbūt nereiktų stebėtis pastaruoju metu plintančiais itin „drąsiais“ pareiškimais apie būsimą kandidatavimą į kitos kadencijos Seimą. Juk neretai sklindanti žinutė tautai iš valdžios atrodo tai, kad bet kas TEN gali patekti. Žinios, protas, kalbų mokėjimas ar erudicija nebūtini. Tad keistai pagarsėjęs Minedu vadinamas asmuo, ar dėl vaikų su Lietuvos institucijomis turėjusi reikalų ponia – argi ne viliojančios kandidatūros? Nesunku įsivaizduoti, kaip šie žmonės rėžia argumentus už ir prieš įstatymų pataisas ar biudžeto lėšų paskirstymo klausimais... Bet ar vidurinės atestatą, kuris nors iš jų turi? Nors ir čia ne rodiklis. Profesoriai kartais gali taip nuvilti... Juk turime Juozaitį. O čia žmonės būtų paprastesni – su žemiškomis ydomis.
O jei rimčiau? Ar išsilavinęs ir save gerbiantis žmogus ir turintis tinkamas savybes politikai pasirašys šiam darbui kai politikos lygis toks nukritęs? Savigarbos turintis net sąraše šalia kai kurių asmenų nenorės savo pavardės. O ką jau kalbėt apie buvimą vienoje Seimo salėje. Juk jei dirbsi Cirke – tai ar su tavim nesiskaitysi kaip su klounu? Politikos lygis nelabai paaugo nuo prieš dešimtmetį ar dar anksčiau buvusio – Venskienė, Šustauskas, Ezopas ir krūva mums net nežinomų keistų asmenų... Politikoje mes dar neišaugome „treningiukų“ lygio... Jauna mūsų demokratija niekaip neišsikapsto iš paaugliškų spuogų etapo. Bet kas dėl to kaltas? Ar ne politikos pradininkai ilgai kūrę savo „žaidimo taisykles“ ir galiausiai patys jose pasimetę... Žiūrim ką turim.
O ką mes į tai? Toleruojame. Juokiamės. Dar viena tema „Dviračio žynių“ laidai. Nors man jau senai nebejuokinga.
Kaip ir nebejuokinga mūsų futbolo rinktinė. Ar faktas, kad kažkam kilo mintis futbolo kamuolius naudoti kaip Lietuvos reprezentaciją? Mes reprezentuojame šiuo atveju ką? Kad tolerantiška šalis esame, nes toleruojame net ir TAI... LFF?
Grįžtame atgal prie to paties – tolerancijos idiotams aukštuose postuose. Kas ten tokie LFF ir kaip jie ten patenka? Nes kaip įmanoma taip blogai... Kaip? Net visai menkutės ir vargingesnės šalys kažkaip sugeba geriau...
Ir kai viena tokia labai neliberali žmonių grupė viešai iškėlė klausimą, kaip vaikams paaiškinti apie du vyrus TV ekrane, tai viešai nutylėtas faktas, kad man būtų kur kas sudėtingiau paaiškinti – ką ten tie geltonai/žali vienuolika vyrų daro aikštėje?
Tad kaip mes sugebame taip toleruoti idiotizmą, bet esam super netolerantiška šalis įvairioms kitom visuomenės žmonių grupėms – kitatataučiams, seksulinėms mažumoms? Esame kaip ir gan konservatyvių pažiūrų ir superneliberali tauta, bet idiotus ir šiaip bestuburius žmones užjaučiame ir leidžiame pasitaisyti. Išskirtinė esame tauta. Tikrai.
Kažkam atrodo, kad Lietuvos visuomenė per dešimtmetį pasikeitė? Juk praėjus dekadai tikrai turėjom pasikeisti. Na rūbai kiti, telefonai naujos kartos, valiuta kitokia, automobiliai naujesni...bet protelis. Hm, kaip čia pasakius... vis dar ant kaktos išspausta – „made in USSR“.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!