Taip, kita moteris mūsų draugystėje atsirado. Ir gal ne ji, o aš esu toji „kita“. Konkurentė, sukėlusioji sąmyšį. Esu nelaukta ir su kuria tenka kovoti.
Kad įsiterpiu į dviejų žmonių jau esamus santykius, iš pradžių nežinojau. Jo dėmesys man, kelionės, bendri pomėgiai – ir draugiškumas netrukus virto artumu. Apie draugę, kuri ir jo bendradarbė, man nepasakė, kai paklausiau, – neigė. Tik užsiminė, kad vienos jaunos moters dėmesio vengia, kad tai jam sukelia nepatogumų ir vargina.
Ką gi, prieš kelerius metus išsiskyręs, man patrauklus, mano bendraamžis vyras – mano! Man nereikia niekaip stengtis patikti ar kuo nors sudominti. Būname, jaučiame trauką, vertiname vienas kito patrauklumą ir tuo mėgaujamės.
Bet iš tiesų ne viskas taip. Tokia laisvė, netrukus supratau, buvo manyje, o jis nesijautė, gal ir nebuvo, laisvas. Jaučiau, kad jis tai kerta seną ryšį, tai vėl grįžta raišioti naujo. Kartais įspėja mane: „Gausi iš jos piktų laiškų.“ Kartą norėjau jam papasakoti apie žmogų, su kuriuo daugiau nebesusitinku. Jis pasakė: „Gali nepasakoti.“ Nenoras žinoti apie mano jau pasibaigusį gyvenimo etapą sakė, jog jis tokia savo patirtimi nesidalys, greičiausiai jo kiti santykiai dar nėra „buvę“, o senas ryšys dar gaivinamas. Tai teikė įtampos.
Tuo metu mūsų draugystės laisvumas ir džiaugsmas ėmė niauktis. Išgyvenimai, telefono blokavimai, nekalbadieniai ir mėnesiai tylos, po to vėl giedra, vėl sklaidosi nerimas ir atostogos kartu. Net jei laisvų dienų viso labo dvi ar pusantros, jas praleidžiame kartu. Ir susipykstame, ir trinktelime durimis, bet tuoj pat ir kitas tonas, tikras arba sugalvotas klausimas, kuriame žinia: netylėk, kalbėkis.
Niekada nešovė galvon krimstis dėl jo buvusių draugysčių. Apie jas jau pats papasakojo. Ir vis įspėja, kad gausiu iš „buvusiosios“ laišką arba paklausia, ar dar negavau pikto laiško. Kartais mini jos vardą, tada aš paprašau nekalbėti apie buvusį gyvenimą.
Norėčiau, kad nebūtų situacijų, kai ji iš jo sužinojo mano elektroninį paštą, norėčiau, kad ji būtų laisva nuo buvusių (ir esamų!) ryšių su juo, kad jai nereikėtų kurti planų, kaip konkuruoti su manimi. Nė vieno tokio laiško neskaičiau – nebent krisdavo į akis pirmieji žodžiai, kol siekiu klavišo „delete“. Blokavau siuntėją ir niekas į mano paštą ar akis nebekrenta, bet žinau: ji rašo. Po kiekvienos jo išvykos.
Ar jis nežaidžia dvigubo žaidimo? Ar nenorėtumėte man atverti akis ir pamokyti, kaip gerbti save ir pasakyti jam (ir jai), ką galvoju? Galbūt parašysite komentarą, kaip kvailai elgiuosi, nes jis elgiasi negarbingai, ir nepaaiškinti, kaip jis turi elgtis, gali tik tokia sena, naivi višta?!.
Nepriekaištauju jam. Nesibaru ir nepurkštauju, kai rytą žadina skambutis, o jis atsiliepia ir kalba su moterimi. Jeigu jis man burbteli, jog tai darbo skambutis, vadinasi, – darbo. Jeigu tą mūsų vakarą, dieną ar rytą jis nekelia skambančio telefono, tai yra jo reikalai. Jo aprangos stiliukas „paplaukęs menininkas“ neatitinka manojo skonio, bet tai yra jo stilius.
O kaip elgčiausi, kaip jausčiausi aš jos vietoje, jeigu žmogus, kurį vadinau „mano“, vieną gražią dieną – nebe? Jeigu mano buvusysis vėluotų į darbą ir dar paprašytų padirbėti už jį?
Aš atsiradau jos (jų) gyvenime vieną bjaurią dieną. Taip turbūt mano ji.
Jis mano gyvenime atsirado vieną gražią dieną. Kartu prabėgo daug gražių dienų. Jas kūriau mintimis ir žodžiais, taip pat, nors neteikdama tam didelės svarbos, ir vizitais į grožio saloną. Nepykau ir nesiunčiau nieko velniop, kai buvo negera. Laukiau atšilimo pirkdama naujausio modelio paltą ir įsivaizduodama, kad nauju drabužiu mane apgobia mano žmogus.
Vakar prieš vakarienę jis apsirengė baltais marškiniais. Nepamenu, bet turbūt esu užsiminusi, kad noriu jį matyti. Tokį.