Lankausi vienoje iš sostinės didesnių poliklinikų. Iki šešto nėštumo mėnesio viskas buvo gerai, bet dabar... jau eina paskutinis mėnesis ir labai sunku vaikščioti, skauda, vis norisi pailsėti ir atsisakau maksimaliai visokių kalnų arba laiptų, nes ir taip nuo padidėjusio spaudimo geriu vaistus. Bet rašau Jums ne dėl to, kad pasipasakočiau, kaip sunku, o noriu papasakoti, kaip su manim elgiasi žmonės.
Taip, tai tiesa, kad einu pas daktarę, kurios kabinetas yra šeštame aukšte ir tikrai nesivarginu lipti laiptais, nes gal ir nesugebėčiau, o laukiu eilėje prie lifto. Ta poliklinika turi du liftus ir atrodo, kad viskas gerai, bet tie visi žmonės, kurie, sakyčiau, yra pajėgūs ir laiptukais užlipti, tiesiog veržiasi į liftą. Stumdo ir visai nežiūri, kad tu sunkiai puškuoji ir stovi su dideliu pilvu.
Aš nekalbu apie žmones su ramentais, senjorus, kuriems taip pat yra sunku ir neįgalius asmenis, nes visi šie žmonės yra žymiai geresni nei visi kiti... Kadangi ant lifto nėra ženklų, kad reikia praleisti silpnesnį už save, pan., visi tik ir stumdosi ar grūdasi.
Pati asmeniškai niekada nelendu, laukiu savo eilės, bet jie ir per mane grūdasi. Ach... praleidi ir lieki vėl stovėti, kol atvyks liftas, o tada žiūri, kad ir vėl žmonių banda tave stumdo... Aišku, kartais įlipti suspėji, bet tave ir lifte stumdo. O geriausia, jei tai būna seselė, kuri ką tik atvykusi į darbą, eina su medicininėmis kortelėmis ir dar važiuoja iki, juokinga, trečio aukšto, į kurį sėkmingai galėtų lipti laiptais...
Ne, jūs neįsivaizduojate, kokia kančia yra, kai taip sunku įsibrauti į liftą. Laukiu nesilaukiu kada jau pagimdysiu ir tikrai naudosiuosi tik laiptais.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!