1. Šį savaitgalį nepažįstama, gražiai atrodanti „teta“ perbraukė pirštu mano mažylės veidą girdama jos mielumą. Jei turėtų proto (suprantu, kai nepagalvoja paaugliukai ar vaikai, bet kai esi vaikų turinti suaugusi moteris...), tai susimąstytų, kad net ji, tokia faina ir patyrusi, nežinia kokią zarazą gali nešioti. Pvz., meningokoko bakteriją. Pati nejaus, nesusirgs, o mažiukams baigiasi ir labai blogai. Nustokite liesti ne savo kūdikius – nei veiduko, nei rankyčių, ypač be leidimo. Visiškai!

2. Jei mamytė norės jums duoti vaikelį, tikrai pasiūlys. Jei abejojate, teisingas formatas apie tai užsiminti yra PAKLAUSTI arba mandagiai PASIŪLYTI. Taip, mes žinome, kokie mieli yra mūsų vaikai, ir, sakant tiesą, kartais jautiesi kaip tarp maitvanagių. Naudoti liepiamąją nuosaką „duok man, palaikysiu“ ir liepti eiti valgyti/pamiegoti/kavos ar dar ko yra ne tik kad nepaslaugu – tai manipuliatyvu. Ir dažniausiai taip sau leidžia giminaitės, jaučiančios mamytės netvirtumą, nuovargį, emocinį sumišimą dėl hormonų viesulo ir matančios tokioje situacijoje galimybę valdyti. BET! Mieliau mamytė bus apsikabinusi savo mažylį ir jausis/atrodys kaip bomžas, nei stebės jį sutrikusį/verkiantį/neramų bet kokios tiotkos rankose.

Vaikelio emocinė savijauta, beje, tiesiogiai priklauso nuo mamos emocinės savijautos, todėl verta permąstyti, ko vardan jūs tą vaiką lupate iš rankų, jei mamytė vėliau jausis emociškai išprievartauta. O dar neduokDie, tavo kūdikis iš tiesų išsigąsta, isteriškai ima verkti ar yra užgaunamas. Tada jautiesi kaip bestuburė šūdų krūva.

3. Ateiti į svečius prisikvėpinus yra nemandagu. Jei jums kvepia, nereiškia, kad kvepia ir kūdikiui. Jo kvėpavimo takai – jautrūs. Jie ne tik labiau tuos kvapus labiau patiria, bet ir uoslė dirginama ne sveikuoju būdu.

4. (Kiek švelnesniu tonu) Jūsų susirūpinimui apie maitinimą krūtimi. Jei tikrai norite padėti, galite paklausti, ar mama žino nemokamą kompetetingų specialisčių liniją „mama-mamai“, arba faktą, jog į namus galima pasikviesti žindymo specialistę. Žinios apie žindymą pasikeitė. T. y. grįžtame prie NORMALAUS vaikų auginimo: taip, maitinti iki metų ir daugiau yra LABAI normalu ir sveikintina; ne, pienas mistiškai nedingsta – tai esminių žinių trūkumo rezultatas ir baisaus sovietinio žvilgsnio į žmogų vaisius; ne, jei vaikui svoris sparčiai neauga, mišinuku jo užkišti nereikia; ne, chalva ir kmynų arbata neturi jokio ryšio su pieno gamyba; ne, kūdikis rankinuku netampa, jei yra nuolat ant rankų ar prie krūtinės – iki devynių mėnesių gudrauti jis nei moka, nei nori. Jo pasaulyje yra „reikia“.

5. Vaikas jums nepriklauso nei trečdaliu, nei ketvirtadaliu, nei šešioliktadaliu. Vaikas yra tėvų, ir ne turėjimo prasme, o pareigos rūpintis bei saugoti. Su visais įgaliojimais sakyti „ne“.

6. Jūsų „teisė“ imti vaikelį nėra tiesiogiai proporcinga troškimui tą daryti. Turėjote galimybę būti kūdikio mama – kiek prisičiupinėjote, tiek ir turite. Daugiavaikės mamos paprastai kur kas ramiau reaguoja į mažylius, todėl ir jaunos mamos prie jų jaučiasi ramesnės – nėra tokios desperacijos išlupti iš rankų.

7. Galiausiai – tėvų jums tariamas „ne“ – tikriausiai nieko asmeniško, todėl įsižeisti su frazėmis „saviškius tai kažkaip užauginau“ nėra reikalo. Ne viskas pasaulyje yra apie jus.

8. Ir mielos naujosios mamytės – kas dar, jei ne jūs, geriau žino, kaip jaučiasi jūsų vaikas, ir kas, jei ne jūs, turi daugiau teisių jį atstovauti ir griežtai tarti „ne“. Tad susiimkime ir nusikratykime baimės kažkam nepatikti!