Migracijos savikontrolė Lietuvos Respublikai itin komplikuota tema, kadangi šalis paprasčiausiai kenčia. Nuo ko kenčia? Spartus gyventojų mažėjimas, natūralios kartų kaitos disbalansas – visuomenės senėjimas ir ekonominė emigracija. Mūsų Lietuva yra emigracijos šalis, tad nieko nestebina vis dar užsienio darbo rinkas besirenkantys mūsų draugai ir artimieji. Apmaudu, tačiau prarandame ne tik žemesnės kvalifikacijos darbuotojus, tačiau ir kitą visuomenės dalį, kuriuos drąsiai galime vadinti „nutekėjusiais protais“.
Tautiečių pasirinkimas palikti Lietuvą yra nuolat maudžiantis sopulys, kuriuo it marionete manevruoja populistai. Emigracija... emigrantų susigrąžinimas. Vasarą emigracija mažėja, rudenį jau vėl tokia pati. Kas kaip nori, tas taip kuria savo statistikas, o realią situaciją juntame visi. Jaunimas palieka Lietuvą, tėvai ir senoliai lieka čia, dažnu atveju negalintys oriai senti ar bent jau pilnavertiškai ir normaliai pragyventi. Gimstamumas siaubingai mažas, gyvenimo trukmė ilgėjanti, o „gerovės valstybė“ realybėje tarsi miražas.
Anot Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (2019), „per pirmuosius 7 mėnesius 2019 m. leidimų laikinai gyventi užsieniečiams, t. y. ne Europos Sąjungos šalių piliečiams, buvo išduota 19 884, iš kurių darbui – 14 965, 68 proc. sudarė užsieniečiai, atvykę dirbti pagal trūkstamų profesijų sąrašą (tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotojai, plytų mūrininkai, betonuotojai, tinkuotojai, suvirintojai, siuvėjai ir kt.)“. Lyginant duomenis su praėjusių (t. y. 2018 m.) metų duomenimis, užsieniečių, imigravusių į Lietuvą darbiniais tikslais, pagausėjo 65 proc., o imigruojančių į šalį specialistų, kurių – 61 proc.
Globalizacija. Vienu žodžiu paaiškinama viskas, tačiau valstybiniu mastu migracijos srautų kontrolė yra sąlyginė. Kitose Europos Sąjungos šalyse, kurios iki šiol imigrantams buvo patrauklesnės, kaip ekonomiškai naudingesnio turinio valstybės, kartu su naujakuriais atsirado ir problemų puokštė. Tarkime, Lenkija, kurioje ne tik darbininkų, tačiau mokslo tikslais atvykusių ukrainiečių srautai yra nemenki, svarsto, o ką gi daryti? Imigrantai sutinka dirbti už mažesnius atlyginimus, studentai gabūs ir imlūs, kalbų mokėjimas yra visiška NEproblema, o vietiniams kaip ir iki tol norisi emigruoti į Jungtinę Karalystę ar kitur. Kaip sustabdyti vietinius nuo emigracijos, o imigrantams, kaip ekonomiškai naudingiems, nepasakyti „sudie“?
Dar prieš dešimt metų, kas antra statybos įmonė nesiveržė priimti imigrantų (ukrainiečių, baltarusių ir kt.), tačiau dabar tai tapo visiška norma ir netgi būtinybė. Finansiškai naudinga, socialiniai – kultūriniai skirtumai maži, kalba, kaip postsovietinei valstybei, itin artima, viskas paprasčiau nei susigrąžinti išvykusį emigrantą, kuriam reikia turėti ką pasiūlyti, kad Lietuva taptų patrauklesnė už antra Lietuva tapusią Airiją. Visiems paranku ir patogu. Ypatingai darbdaviams. Lietuvos ekonomikai taip pat, tačiau grynai tautinei – ne popierinei „dėl skaičiaus“ demografijai? Kultūrai ir tautiškumui?
Tad ar imigrantai mus išgelbės?