Visus popierizmus susitvarkau per kelias dienas: valstybinė mokesčių inspekcija (VMI) užregistruoja mano veiklą, greitai po to „Sodra“ atsiunčia savo detales. Sukuriu periodinį PSD mokėjimą banko mobiliojoje aplikacijoje ir dar kartą pasitikslinęs su VMI konsultantu, kad tai tikrai yra viskas, einu susitikti su senais draugais senamiesty. Procesas greitas ir aiškus, jokių problemų ar klausimų, dešimt iš dešimties.
Dėl kraustymosi niuansų draugė pradeda tvarkytis reikalus savaite vėliau. ES piliečiai čia turi tas pačias teises kaip vietiniai, tad esu įsitikinęs, kad jai galiojančios procedūros bus lygiai tokios pačios. Formalumų tvarkymui neplanuojame skirti ilgiau nei savaitės ar dviejų, tada ramiomis galvomis planuojame džiaugtis lietuviška vasara – oras nusimato geras ir turime daug planų: pirma, iš mandagumo aplankysime giminių sodybą, vėliau gal į pajūrį.
Not so fast
Susidaryti aiškų veiksmų planą ES piliečiui, norinčiam dirbti Lietuvoje, pasirodo, nėra taip lengva, kaip gali pasirodyti: skirtingų institucijų puslapiai rašo vienas kitam prieštaraujančią informaciją, o prie jų pridėjus dar labiau vienas kitam prieštaraujančius pasisakymus feisbuko grupėse, galima susidaryti bent keliolika skirtingų planų. Vienas iš jų, spėjame, turi būti teisingas ir žygį, nuo skambučio VMI, pradedame gegužės pabaigoje:
VMI telefonu pataria, kad prie jų sistemų jungtis reikia „Smart ID“, tad geriausia pirma atsidaryti banko sąskaitą.
Banke pritaria tam, bet, po savaitės laukimo, apsigalvoja ir praneša, kad „Smart ID“ reikia lietuviško asmens kodo iš Migracijos departamento, tad vis tik „Smart ID“ neišduos.
Migracijos departamento darbuotoja telefonu siūlo atvykti bet kada bei su savimi atsinešti kelis dokumentus (darbo kontraktą, banko sąskaitos išrašą, parodantį santaupas, ir sveikatos draudimą, galiojantį Lietuvoje). Juos atsinešus, asmens kodo gavimas bus paprastas ir aiškus.
Migracijos departamente (kur draugė nueina viena su visais reikiamais dokumentais) darbuotojai ant jos šaukia, kalba labai nemandagiai ir sako, kad niekas iš jos atsineštų dokumentų netinka. Darbuotoja angliškai kalba prastai, bet kelis kartus lyg sako „go to VMI“ (eik į VMI).
Taigi, prie VMI sistemų prisijungti mes negalime, nes neturime „Smart ID“, kurio gauti negalime, nes banke jo neduoda. Bankas jo neduoda, nes neturime asmens kodo, kurio gauti negalime, nes „go to VMI“ (eik į VMI).
Tęsiame toliau:
VMI telefonu pataria atvažiuoti pas juos. Taip ir padarome: biure užpildome dvi formas (vieną – mokesčių mokėtojo registracijai, kitą – individualios veiklos pažymai).
Formas pildo pati VMI darbuotoja kas kelias minutes (nebloga anglų kalba) vis ko nors paklausdama. Viskas atrodo gana neblogai ir aptarnavimu liekame patenkinti.
Po poros savaičių grįžtam pasiimti pažymų – pažymą duodą tik vieną, patikina, kad taip ir turi būti ir to Migracijos departamente užteks.
Migracijos departamentas
Nuo pirmo skambučio VMI praėjo beveik mėnesis, bet galvos nenuleidžiame. Į Migracijos departamentą einame kartu, nes, po paskutinių nuotykių, draugė eiti viena ten bijo. Pergrūstame pastate pasiimame lapelį, kuriame parašyta, kad laukti reikia antrame aukšte. Į antrą aukštą liftai nevažiuoja, nuorodų, kaip ten patekti ar personalo, galinčio padėti, irgi nėra. Draugė atsimena kelią pro šalia esančią laiptinę iš praeito karto – kyla tik klausimas, kaip į antrą aukštą reikia patekti neįgaliesiems, bet čia jau kita tema.
Ilgai laukti netenka, mūsų numeris pasirodo švieslentėje po keliolikos minučių. Draugė sėdasi prie stalo, aš sėdžiu metro atstumu už jos nugaros ir, pasirodo, pakankamai toli, kad Migracijos departamento darbuotoja manęs nepastebėtų. Draugė, sutrikusi nuo smerkiančio darbuotojos žvilgsnio, aiškina kokiu tikslu atėjo, darbuotoja tuo metu lėtai pakelia jos kruopščiai sudėtus dokumentus vien tam, kad po to juos demonstratyviai numestų į šoną. Draugei net nebaigus pasakoti savo situacijos, darbuotoja, pakeltu tonu, praktiškai rėkdama, pertraukia ir taria „what is this, this is not good “ („kas čia, čia blogai“). Tada, paėmusi banko sąskaitos išrašą, labai nepatenkintu tonu taria „this is in English“ („čia angliškai“), kurį vėl numeta ir įbeda savo surauktą žvilgsnį į kompiuterį, intensyviai maigydama pelę.
Visa tai pradeda nusibosti ir man. Abiejų telefonai mirksi nuo naujų pranešimų darbo pašto dėžutėse – šiandien, kaip tyčia, daug darbo. Jau ir taip praradome mėnesį dėl neteisingų patarimų iš visų institucijų, su kuriomis kalbėjomės, o dabar esame priversti sėdėti ir klausytis žmogaus, kuris kalba taip, lyg būtų nužengęs tiesiai iš už sovietinės parduotuvės prekystalio. Ir visa tai vien dėl to, kad norime mokėti šioje šalyje mokesčius.
Įsiterpiu į nejaukią tylą mandagiai paaiškindamas, kad man nepatinka konsultantės tonas. Ji man atšauna, kad ji tiesiog kalba garsiai, kad visi girdėtų. Aš patikslinu, kad kalbu ne apie balso garsą, o apie toną, ir kad ji pati puikiai supranta, kad tai yra du skirtingi dalykai. Patariu jai nusiraminti ir daryti savo darbą – mes atsinešėme viską, ko jie prašė, todėl paprašau konkrečiai paaiškinti ko trūksta. Ji kažką sumurma po nosimi, kol galiausiai paklausia ko draugė „čia iš viso atvažiavo“. Pasakau, kad tai yra ne jos reikalas ir dar kartą pasiūlau daryti savo darbą: neišduoti leidimo gyventi dirbančiam ES piliečiui jie be priežasties negali tad patariu arba vardinti tas priežastis, arba užbaigti visą šitą reikalą dabar.
Konsultantės tonas po truputį pradeda keistis ir galiausiai ji, mandagiai ir keliais sakiniais, paaiškina, kad, norint gauti lietuvišką asmens kodą Lietuvoje dirbančiam ES piliečiui, tereikia paso ir VMI pažymos, kad jis dirba. Visi kiti reikalavimai (banko sąskaitos išrašai, sveikatos draudimas) yra tiems, kurie nori gyventi Lietuvoje, bet nedirbti. Problema su mūsų atneštais dokumentais yra ta, kad turime tik bendrą VMI registracijos kodą, bet neturime individualios veiklos pažymos.
Akivaizdu, kad, kai VMI sakė, kad vienos pažymos užtenka, jie nesakė teisybės – bet kokiu atveju, tęsiame toliau:
Po ilgų ir skausmingų skambučių grįžtam į VMI kur, prisijungę prie paskyros, randame pradėtą pildyti, bet nebaigtą, individualios veiklos registracijos formą. Forma užpildyta teisingai iki veiklos klasifikacijos dalies. Akivaizdu, kad VMI konsultantė neatliko savo darbo ir nebaigė pildyti formos bei to mums nepranešė.
Formą užpildome ir, po mažiau nei savaitės, gauname individualios veiklos pažymėjimą.
Migracijos departamente to užtenka, liepos gale gauname lietuvišką kortelę su asmens kodu, vėliau – „Sodros“ detales bei „Smart ID“. Tai lyg ir turėtų būti viskas.
Koks sveikatos draudimas?
2019 metų rugsėjis, artėja lietuviška žiema, prie kurios draugė nėra pratus, todėl, dėl visa ko, nutariame užsiregistruoti pas šeimos daktarą. Prieš einant, ligonių kasose pasitikriname, ar galioja jos sveikatos draudimas. Atsakymas – neigiamas. Tad tęsiame žygį toliau:
Skambiname „Sodrai“ – jų sistemos rodo, kad draugės VMI paskyroje nėra registruotos jokios veiklos, o Migracijos departamente ji yra deklaruota kaip išvykusi iš šalies, todėl sveikatos draudimas – negalioja. Įmokos yra mokamos, bet veltui, tai yra, išmetami pinigai.
Skambiname VMI – jie randa draugės paskyrą savo sistemose, bet paskyra yra tuščia ir joje nėra jokių veiklų. Po ilgų pokalbių ir ieškojimų išsiaiškiname, kad VMI eilinį kartą padarė klaidą, nes šį kartą jie sukūrė dvi paskyras: viena buvo sukurta, kai draugė dar neturėjo lietuviško asmens kodo, kita – automatiškai jai jį gavus. VMI ištaiso savo klaidą per savaitę.
Migracijos departamentas paaiškina, kad draugė buvo deklaruota kaip išvykus dėl to, kad per savaitę nuo asmens kodo gavimo nedeklaravo savo gyvenamosios vietos (niekas mums apie tai nieko nesakė, kitose ES šalyse tokios praktikos nėra).
Deklaruojame savivaldybėje gyvenamąją vietą – procesas greitas ir neskausmingas, bet Lietuvos piliečiams tai galima daryti internetu, ES piliečiams – ne (tiesioginė diskriminacija).
Skambiname vėl į „Sodrą“, įsitikinę, kad jau viskas. Deja – ne. Nors veiklą ir gyvenamąją vietą „Sodra“ randa, dabar jie neberanda įmokų ir siūlo eiti aiškintis į vietinį skyrių. Po ilgo ginčijimosi sutinka, kad atsiųstume banko sąskaitos išrašus, galiausiai (po savaitės) įmokas randa.
Rugsėjo gale pasitikriname Ligonių kasose – esame drausti. Dabar jau lyg ir tikrai viskas.
Vis dar truputį Rusija
Sunku galvoti, kad viskas su mūsų sistema yra gerai, kai ES pilietei reikėjo keturis mėnesius padaryti tą patį, ką aš padariau per kelias dienas. Dauguma institucijų, į kurias kreipėmės, pridarė klaidų, elgėsi neprofesionaliai, nemandagiai, dažnai net priešiškai. Ši istorija, beje, nėra išimtis, ji, greičiau, yra taisyklė: feisbuke galima rasti daugybę ES piliečių pasakojimų apie dar didesnius dirbtinius barjerus ir dar prastesnį aptarnavimą. Įdomiausia šioje istorijoje yra tai, kad lietuviško asmens kodo gavimo procesas dirbančiam ES piliečiui yra itin paprastas ir aiškus, bet nei viena institucija, su kuria teko kalbėti, nesugebėjo jo normaliai paaiškinti. Pavyzdžiui, skambinant pačiam Migracijos departamentui, jų konsultantai dažnai minėjo, kad reikės sveikatos draudimo, galiojančio Lietuvoje, banko sąskaitos išrašų ir kitų dalykų, kurių mums niekada neprireikė.
Angliškos pagalbos linijos Lietuvoje apskritai yra vertos atskiro straipsnio. Pavyzdžiui, jei atsakymas į jūsų klausiamą klausimą yra „jums reikia paskambinti į instituciją X“ („you need to call X“) ir jūs paklausiate „kokiu tikslu ir ką man jiems sakyti“, atsakymas paprastai būna „jums reikia paskambinti į instituciją X“ („you need to call X“). Tas pats atsakymas dažniausiai galioja ir likusiems jūsų klausimams. Dauguma skambučių į anglišką liniją atvejų man reikėjo perimti iš draugės ragelį ir kalbėti (kartais net pakeltu tonu) lietuviškai, kad būtų pasiektas koks nors konkretus rezultatas. Nei viena institucija neduoda užklausos numerio net ir prašant, tad skambinant ar rašant jiems reikia nupasakoti situaciją iš naujo.
Akivaizdu, kad Lietuvoje veikiančio privataus sektoriaus sėkmė nepalietė valstybinio sektoriaus, kuris vis dar dvelkia gilia Sovietu Sąjunga. Lietuvai virstant normalia, turtinga valstybe, norinčia prisivilioti užsienio specialistų, reikės pasistengti gerokai labiau, nes toks aptarnavimo lygis gali ne tik atbaidyti žmones, bet ir, daugiau laisvo laiko turinčių žmonių atveju, privesti prie teismo salės ir gėdingų straipsnių tarptautinėje spaudoje.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.