Nesvarbu, kad aš negyvenu Lietuvoje. Man vis tiek ji rūpi, nes tai mano šaknys, mano praeitis, o kas žino, gal dar ir ateitis.
Taigi, ar tos svajonės nėra tikros, ar jos negali išsipildyti? Juk reikia visai nedaug – tiesiog leisti žmonėms gyventi. Deja, beveik kasdien girdžiu ir matau kaip rezgami nauji draudimai ir planuojami nauji mokesčiai. Jau norima iki šešiolikos metų jaunimui drausti net ne žaisti, bet tik nusipirkti loterijos bilietą. Kas bus draudžiama rytoj, jau net svajonėse nebeįsivaizduoju.
Bet labiausiai mane šiurpina valdžios noras išspausti iš vargšo tautiečio paskutinį centą. Neseniai iš Vyriausybės ir ministerijų pasipylė naujų planuojamų mokesčių lavina: automobilių taršos, nekilnojamo turto, bankų aktyvų, prekybos tinklų... Žadama didinti akcizus tabakui ir alkoholiui. Baugina ir dydis, ypač automobilių taršos mokesčio. Negi šitaip bandoma kovoti su aplinkos tarša? Juk tie mokesčiai nenukeliaus į kokį nors aplinkos išsaugojimo fondą. Žmogelis iš paskutinių santaupų gal ir sumokės tą mokestį už savo seną kledarą, bet nuo to niekas nepasikeis. Tik tas vargšas mokesčių mokėtojas praras savo sunkiai uždirbtus pinigus. Jei iki šiol minimumą uždirbantis rinkėjas buvo biednas, tai po to jis bus dar biednesnis. Tik gal važinės rečiau su dvidešimties ar daugiau metų senumo mašina. Panašiai ir su nekilnojamo turto mokesčiu. Valdžiai trūksta pinigų, tai sugalvojo mokesčių kartelę nuleisti perpus, arba gal teisingiau pasakius, padidinti dvigubai. Juk dabar mokės net ir pensininkai, kurių būsto vertė siekia jau nebe du, bet šimtą tūkstančių. Ir niekam neįdomu, kad tie „turtuoliai vargšai“, gyvendami šimtatūkstantiniuose butuose, nesukrapšto centų skanesnei bandelei ar vaistams.
Su bankų aktyvų mokesčiu dar įdomiau. Kas jau kas, bet Lietuvoje bankai plėšia iš žmonių pinigus už bet kokią paslaugą. Tai banko kortelės naudojimo mėnesinis mokestis, pinigų išėmimo iš svetimo banko bankomato mokestis, taip pat mokestis už pinigų pervedimą, už įskaitymą, siuntimą ir visokie kitokie mokesčiai, priklausomai nuo banko. Palyginimui galiu pasakyti, kad pavyzdžiui Anglijoje nemoku savo bankui jokio mokesčio nei už kortelę, nei už pinigų pervedimą ar įskaitymą į mano sąskaitą, nei už jų išėmimą bet kurio kito banko bankomate. Mokestis už grynųjų išėmimą taikomas tik specialiuose privačiuose bankomatuose, ant kurių visada yra aiškiai matomas apie tai įspėjantis užrašas. Beje, su Anglijos banko elektronine bankininkyste taip pat jau maždaug dešimt metų neturiu jokių problemų. Niekas čia neįvedinėja naujovių ir griežtesnių reikalavimų. Užtenka tik įvesti savo banko išduotą ID ir slaptažodį.
O atsiskaičius apgaulingose elektroninėse parduotuvėse ir man nežinant dingus mano pinigams iš sąskaitos, mano bankas jau kelis kartus be problemų sugrąžino prarastus pinigus. Tačiau su savo Lietuvos banko elektronine bankininkyste turėjau vargo, kai sugedo kodų generatorius. Ko gero, tiesiog nusilpo jo maitinimo elementas ir tas daikčiukas nebeįsijungė. Skambinau į banką, klausiau ar galiu pats pasikeisti akumuliatorių, o jie sako, kad ne, jį visą jau reikia keisti. Teko neplanuotai grįžti į Lietuvą, todėl savo banke mandagiai atsisakiau tokių elektroninių naujovių ir grįžau prie kodų kortelės. Deja, šiemet naujovės vėl atėjo į mano banką, ir ne tik, todėl kodų kortelę teko padėti atminčiai.
Ne be reikalo statistika rodo, kad Lietuvoje bankai dirba pelningiausiai Europoje. Šioje vietoje aš lyg ir nematyčiau nieko blogo, jei bankai atriektų tą mažytę procento dalį nuo savo (iš tų pačių klientų) sukaupto turto. Bet jie pradėjo smarkiai šiauštis prieš planuojamą mokesčių naujovę. Ir kas gi kitas sumokės už tuos turtuolius bankus, jei ne tas pats jų vargšas klientas? Liūdna, kai valdžia pasirūpino atimti dalį pelno iš bankų, bet nepasirūpino, kaip apsaugoti savo piliečius nuo bankų savivalės. Todėl kam nesunku, tas gali bent apytiksliai paskaičiuoti, kiek ir už ką dažnas Lietuvos gyventojas privalės sumokėti. Manau, kad susidarys nemaža eilutė.
Ne be reikalo socialiniuose tinkluose žmonės ironizuoja, kad greitai teks susimokėti už orą, arba leidimą kvėpuoti ir gyventi. Vis dar tikiu gerovės valstybe, bet kada ji bus, mano svajonės tiek toli nesiekia. Gal tada, kai iš Lietuvos išvažiuos paskutinis gyventojas? O gal tada, kai kas nors atsibus iš letargo miego ir supras, jog valdžią renka jie patys, ir tik jie gali pakeisti draudimų, suvaržymų ir mokesčių mėgėjų valdžią.
Juk rinkimai jau nebe už kalnų. O sako, kad kartais svajonės pildosi...
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!