Atrodo, kai tau 30, turi būti ištekėjusi (vedęs), turėti gerą darbą ir nuomotis arba turėti prestižinį būstą centre. Vaikai taip pat jau turėtų būti planuose. Bet, kaip ir minėjau, aš jų neturėsiu... Aš užkirtau šią galimybę pasąmonėje dar paauglystėje, nes bijojau kam nors sugadinti gyvenimą...

„Smegenų auglys“ pirminė diagnozė... Aš verkiau, ne, aš neverkiau, aš blioviau ir vienintelis žmogus, kuris buvo šalia, mama. Aš tik rėkiau nesavu balsu ir sakiau, kad noriu gyventi... „Supranti, aš noriu!“... Tėvas tąkart mostelėjo ranka ir išėjo... O aš paleidau gyvenimą, manyje tebuvo tuštuma ir vienintelis klausimas už ką? Bet šalia manęs buvo mama, vienintelis žmogus, kuris tikėjo ir traukė mane iš nežinios ir iš dugno. Turbūt tik jos tikėjimo dėka papildomi tyrimai nepatvirtino šios diagnozės ir aš esu čia.

Be abejo, yra kitos ligos priežastys, sunkios pasekmės dėl kurių daug laiko teko praleisti ligoninėje, gerti vaistus, o ir tos jaunystės nematyti... Skaudžiausia buvo, kai mane ėmė „stigmatizuoti“ buvę draugai, net ir dabar mes nebebendraujame. Tuo atveju dėl didelės baimės, dėl ligos baimės pasikeitė ir mano gyvenimo būdas. Aš negyvenau kaip bendraamžiai - negalėjau vaikščioti po naktinius klubus, pradėjau valgyti kitokį maistą ir tąryt atsiribojau nuo pasaulio. Būdavo tokių akimirkų, kai tiesiog sėdėdavau kambaryje ir klausdavau „už ką?“.

Aš labai pasikeičiau. Nenorėjau mokytis, bijojau eiti į mokyklą, nes mokykloje stigmatizavimo buvo dar daugiau, bet juk aš nieko blogo nepadariau. Turėjau svajonę įstoti į universitetą, bet ir apie tai nedrįsau pagalvoti, kol vieną dieną mane verkiančią iš lovos prikėlė mama ir pasakė, kad „susitvarkysime“. Labai dvejojau, bet pradėjau tikėti sakomais žodžiais.

Aš labai daug mokiausi ir pasivyti tai, kas buvo praleista per 4-erius metus, buvo labai sunku, sunku ir todėl, kad buvo geriami vaistai, buvau pavargusi ir kartais miegojau prie stalo, dažnai mintys sukdavosi ir apie ligą, bet „susitvarkėme“. Aš baigiau du universitetus, įgijau du aukštuosius išsilavinimus. Aš turiu darbą.

Taip, aš iki šiol geriu vaistus, bet aš nieko nebeklausiu „už ką?“. Aš norėčiau, kad šalia būtų mylimi draugai, bet jei nelemta, turbūt ir nelemta. Gyvenime turiu didelių tikslų ir, manau, kad su laiku man pavyks juos įgyvendinti.

Vienintelis klausimas, kurį dar kartais sau užduodu, kodėl aš ar kitas patiria stigmatizaciją?

DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!

Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.