Tuos metus nuolat pasiilgdavau Lietuvos, norėjau į ją grįžti, joje gyventi ir joje ir jai kurti. Dalyvaudavau lietuvių studentų susiėjimuose, minėdavau nacionalines šventes ir gindavau savo šalies garbę prieš žmones, kurie jau buvo susidarę prastą nuomonę apie Ją.
Grįžusi pradėjau dirbti prestižinėje biurokratinėje Lietuvos institucijoje. Gyvenimas užsienyje įdiegė tikėjimo sistemą, kad darbų kokybė ir darbų įvertinimas turi tiesioginį ryšį, tačiau Lietuva tai greitai paneigė. Kadangi į tarnybą patekau ne per pažįstamus (o per egzaminus), man buvo nupieštas ilgas ir gana lėtas karjeros kelias nuo žemiausio laiptelio, tačiau kiekvieną mėnesį darbe atsirasdavo vis naujų aukšto rango „specialistų iš gatvės“. Aukščiausio rango vadovai kratėsi darbų ir atsakomybės ir nors mokėjo ir turėjo daryti daug dalykų „ant popieriaus“, realiai tiesiog „naikindavo“ deguonį ir vieni kitiems spaudė rankas. Kiti gerdavo ir kitaip žemindavo savo tarnautojo statusą, tačiau ir toliau likdavo aukštose pareigose. Pasiskųsti nebuvo kam, o jei bandydavai – niekas nekreipdavo dėmesio, apibardavo kaip vaikus ir/arba atsidurdavai juoduosiuose darbuotojų sąrašuose. Didžioji dalis darbų, kurie turėjo būti atlikti, buvo daromi tik dėl vaizdo, nes turinys vadovybei ir kitiems nebuvo įdomus (laiškai būdavo ištrinami net neatidaryti).
Per daug metų darbo teko dirbti daug ir intensyviai su Lietuvos įstatymais, jie, kaip ir mano darbas, buvo ir tėra žodžiai ant popieriaus, kad popierius nebūtų tuščias ir Europos Sąjungos institucijos būtų laimingos. Skylių šimtai, teorijos daug, įgyvendinimo dažniausiai nulis. Kitas dalykas, ką pastebėjau, yra tai, kad teisingumas Lietuvoje yra dažnai vykdomas tik tų žmonių atžvilgiu, kurie negali apsiginti.
Lietuva labai didžiuojasi būdama Europos Sąjungos nare, švenčia visus jubiliejus, bet realiai, gyvenime, mes tik imituojame europinio gyvenimo tvarką ir idealus. Mums Europa yra parašyta ant papier-mâché. Ir nors mes valgome avokadinius skrebučius, skaitome užsienietiškus žurnalus, kalbame apie lygias teises ir teoriškai gyvename liberalius europinius gyvenimus, mūsų šalies akyse žmogus vis dar nieko nevertas, dažnai net elementarios pagarbos ir pagalbos, ar tai labai vakarietiška?
Neseniai turėjau daug kontakto su VMI, nes pasirodo, kad per 5-erius metus susikaupė 16 eurų skola, gavau kelis oficialus laiškus ir skambučius. Lietuvoje vyksta svarbi ekonominių nusikaltimų tyrimo ir pinigų iš šešėlio ištraukimo politika, džiaugiuosi, kad būtent tokiomis skolomis užsiima, o ne kas antra kirpykla, visomis Palangos parduotuvėmis ir kas antra Kauno parduotuve. Kažkodėl mano kirpėja ir manikiūrininkės vis dar gyvena ramiai.
Kaimynystėje veikia alkoholio „taškas“, kuriai Aukščiausiasis teismas jau atėmė licenciją, tačiau ji pasinaudojusi eiline įstatymine skyle dar kelis metus girdys nepilnamečius iki vidurnakčio kas dieną (beje, kaip manote, ar jie visada išduoda čekius už šiuos pirkinius?). Kas dieną pažeidžiami bent keli įstatymai, tačiau iškviesta policija dažnai neatvažiuoja, o pamatę jauną žmogų su buteliu rankose nieko padaryti negali, nes „nėra kaip patikrinti, kad tai ne gira, o alkoholis“. Pabandžiusi nusipirkti alkoholio išsinešimui 22 val. ir išsireikalavusi čekio paskambinau policijai, jie draugiškai patarė nepranešti šio įvykio, nes turės nubausti mane, kad pirkau alkoholį po 20 val. Viešoji tvarka yra dar didesnė betvarkė, kurios šiaip trukdyti nevertėtų, nes jie „alkoholio ekspertizių“ taip pat neatlieka ir pirkimo ir pardavimo fakto užfiksuoti negali. O ką jie veikia? Atsižvelgdama į savo ilgalaikę biurokratinę patirtį spėčiau, kad naudoja deguonį ir užsiima biurokratiniais kanibalizmais. Aš ant jų nepykstu, man jų gaila.
Žmonės daro ką nori, šiandien išgėręs jaunimas nusprendė, kad būtų linksma išlupti elektros skydelio duris ir atjungti elektrą mūsų visam namui. Ar yra kam pasiskųsti? Ar yra kaip įvesti bent kažkokią tvarką ir pagarbą paremtą bent jau aiškių ir įgyvendinamų įstatymų pagrindu? Šiandien abejoju.
Ir galbūt Jūs man siūlysite išvažiuoti atgal gyventi į užsienį, bet to daryti nebenoriu, nes kur tik nuvažiuoju ir pasakau, kad esu iš Lietuvos, visur ima raitytis nosys ir žmonės tampa atšiaurūs. Nuomonė ir reputacija Europoje jau tvirtai susiformavusi, nuo Islandijos iki Ispanijos. O ginti Lietuvos aš nebegaliu.
Šiandien aš nežinau ko aš pasiilgdavau, šiandien aš nebešvenčiu jokių Lietuvos švenčių, neremiu jokių iniciatyvų, netikiu teisybe ir nebeturiu ūpo būti teisinga kitų atžvilgiu. Lietuva manęs nemyli, o aš jau nebemyliu jos.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!
Norite išsakyti savo nuomonę? Rašykite el. p. pilieciai@delfi. lt arba spauskite apačioje.